Augykla

Tyla sutrikusi tankiai kvėpavo ir ėmė viską tyrinėti. Blogai, kad kačiukas atsimerkė būdamas ne prie mamos. Gal nebūtų buvę tiek streso.

Pamatęs Dyglį nusilenkė ir priėjęs pradėjo pasakoti.
- Šiems kačiukams jau trys mėnuliai,.

Dyglys laukė atsakymo iš valdovės. Nerbingai mataravo uodega. Vis gi dar buvo įtūžęs dėl klano išdavystės. Išgirdęs karį nužvelgė kačiukus.
- Vaistytojas juos patikrino ar sveiki?

-Ne,-atsakė.-Niekas jo nepakvietė,-murktelėjo.

- Net nebuvo atėjęs,- pradėjo mataruoti uodegą.

Dyglys pasirąžė.
- Nueisiu. Vėliau.

Kačiukas tik dabar pastebėjo didelį katiną, stovintį prie kažkokios angos. Prisiplojęs prie žemės bandė apsimesti, kad yra negyvas. Mat taip veikė visų laukinių kačių instinktai, kai pamatai kažką didelio, pikto ir siaubą keliančio. Žinoma, Tyla buvo prasta aktorė. Bent jau kolkas.

- Vaistytojas yra reikalingas tik vienam- kačių gydimui ir sveikatos palaikimui. Jis net to nesugeba padaryti, net pati jo mokinė žino kad turim kačiukų, o šis net neateina,- sukniaukė.

-Ačiū,-padėkojo jam.-Gal jums reikėtų pasiilsėti? Atrodote pavargęs.-Pakreipė galvą. Žvilgtelėjusi į Tylą nusijuokė.-Jis, kaip ir aš tau nieko nepadarysim,-murktelėjo.

Kačiukė priėjo prie Tylos ir pasakė.
-Čia yra ginklanešys, jis tavęs nesužeis.

Dyglys piktai pašnairavo į Juodąją Liepsną.
- Mūsų vaistytoją nelaikai tikru upiečiu? Taip jis gydo žaizdas, gelsbti gyvybes, bet tai pat yra geras patarėjas dvasių reikaluose. Tai pat jis mūsų klano dalis. Vienos didelės šeimos dalis. Jei tu laikai jį tik ant tiek. Man tavęs gaila, Juodoji Liepsna, - prisimerkė

- Mau mau ma-aau?- tai turėjo reikšti "tikraaai?".

-Ahaaa...-tarstelėjo.- Jis geras.

Katė atsiduso. Tada paklausė Dyglio:
-Gal žinote, kaip jaučiasi vadė? Ar ji jau geriau jaučiasi?

Dyglys pažvelgė į karę.
- Gerai. Jai tik reikia gerai išsimiegoti ir tiek, - pasakęs nužvelgė negrynakraujus kačiukus. Atsiduso.

[ Aš grynakraujis .-. Todėl ir gimiau Rudakailei 'D]

O Tylai taip neatrodė. Jisai atrodė kačiukui piktas dėdė. Tyla vis dar negalėjo priprasti prie visų vaizdų, o štai dar kažkoks katinas ją baisiausiai gąsdina. Kačiukas pabruko uodegą po užpakaliu ir priplojo ausis.

Karė pasekė ginklanešio žvilgsnį ir atsiduso.
-Jie bent jau ne tokie kaip aš,-sumurmėjo taip, kad girdėtų tik Dyglys.

- Laikau upiečiu, užskaitau jo pastangas, tik dažnokai vėlai paveluoja ten kur jo labiausiai reikia, - atsakė vos nekniaukdamas, mat ginklanešys ne taip jį suprato.

Kačiukas ėmė uostinėti viską aplinkui, kol parsirado atgal savo guolyje, šalis Rudakailės. Niekada nebūtų pagalvojusi, kad jos motina atrodo taip pat kaip visi kiti katinai aplinkui, tik kiek tamsesnė. Na, kaip kątik atsimerkęs kačiukas, Tyla to dar nelabai suprato, bet bent jau dabar atpažins savo mamą ir visada žinos kur bėgti, iškilus pavojui. Tyla susigūžusi ir pasimetusi prisišliejo prie motinos.

Katinas atsiduso, buvo suirzęs, nes ginklanešys jo nesuprato ir šiaip keturias paras nemiegojo.

Dabar Tyla baugiai nužvelgė visus didžiuosius katinus. Kažkodėl pripažino tik savo mamą. Visų kitų per daug prisibijojo.

Katė sunkiai atsistojusi priėjo prie Juodosios Liepsnos.
-Atleisk,-tyliai sumurmėjo ir priėjusi prie Drėgnakailės su Blusiumi atsigulė.

Kačiukas pasimetęs pasimuistė ir palindo po Rudakailės pakakle.

Katino akys buvo baisiai pavargusios jam rėkiant reikėjo pasiilsėti. Tada karys nuėjo savo šeimos ir atsitūpė.

Tyla galiausiai užmerkė akutes ir nusiraminusi ėmė įmigti šalia mamos.