Augykla

Ji sukikeno ir sustojusi, ėmė uostinėti ją.

Dyglys atsigulė and pilvo. Stebėjo katytes.

Audra vis mataravo uodega, kad jeigu kas kačiukės galėtų žaisti.
- Dyglį, ar ir tu tupėdavai augykloje, kai Lava gulėjo su manimi? - pasmalsavo Audra.

Dyglys prisiminęs Lavą ir du mielus kačiukus prie jos šono linktelėjo.
- Taip. Kai turėdavau laiko.

Katė padėjo galvą ant letenų ir taip pat prisiminė mamą.

- Na dabar apie tai geriau negalvoti, - sumiaukęs pradėjo prausti Audrą.

Katė užvertė galvą ir mėgavosi Dyglio artumu.

Pradėjo kosėti dėl katės gaurų.
- Šeries, ane?

Audra šyptelėjo ir užjaučiamai pažvelgė į jį.
- Atleisk, kailio jau nesilaižiau dvi dienas, guliu ir nejudu, taigi spėju, kad taip, - kažką išmislijo. Visgi pūkai buvo neišlaižyti, o dabar Dyglys surinko jų didesnę dalį.

- Usprinkt galima, - iškosėjo nemažą kamuoliuką dukros gaurų. , -Fuj.

Purvinakojis prisibijojo Dyglio. ne kaip ginklanešio. Kaip uošvio.
-Einu... Budėti, - šyptelėjo ir net bijodamas palaižyti Audrą jos tėvo akivzidoj, išlekė.

Kačiukė nulydėjo katiną ir apuosčiusi vaistytoją, priropojo prie Dyglio. Tada ėmė jį uostyti.

Audra sumurkė Purvinakuojui.
- Neužsprink, - kikendama sumiaukė.

Vaistytoja linktelėjo ir atsistojusi sukniaukė:
- Man reikia eiti. Audra, jums reikia ramiai pamiegoti. Sudie!
Ugniažolė išėjo iš čia.

Žuvytė pasijuto labai pavargusi todėl prisispaudė prie mamos ir užmigo.

Ginklanešys atsibudęs pakėlė galvą.
- Turbūt užmigau, - tyliai sumurkęs iškosėjo dar vieną kamuoliuką Audros gaurų. Beveik visą naktį karys laižė valdovės kailiuką kol šis tapo glotnus ir blizgantis. Tat atsibudęs darbu buvo patenkintas. Apsidairė. Urvas netvarkytas. Tat ginklanešys visas išsišiepęs nuslinko ieškoti Rainaletenio.

Audra iri prabudo ir lyžtelėjo savo kačiukus. Tada prisitraukė prie pilvo, kad Mėlynė ir Žuvytė pažįstų. Pati irgi jautėsi alkana, bet kantriai laukė, gal kas atsikėlę atneš.

Atėjęs atnešė dvi žuvis mamai. Išėjo.

Audra i6 malonumo net sumurkė pamačiusi grobį. Nedelsdama ėmė ėsti žuvis.

Kačiukė pagaliau prabudo ir pažindusi nusižiovavo. Letenėle pasitrynusi akutes, ėmė šliaužioti, bet paskui sustojo ir ėmė mąstyti. Juk didelės katės vaikšto, o ji šliaužioja kaip kirminas, žinoma norėdama apsirodyti didelė, sukaupė visas jėgas ir priekinėmis letenėlemis atsirėmusi į žemę, ėmė lėtai bandyti stoti, Kai tik išėjo atsitūpti, ji kvailai padarė kad atsipalaidavo, todėl skaudžiai bumbtelėjo į žemę.

Audra suėdė žuvis ir atsikėlė iš guolio užkasti kaulų. Šiek tiek pasimankštino letenas ir atsitūpė. Atsargiai už pakarpos pakėlė kačiukę ir patupdė.

Mėlyne žinoma šyptelėjo, bet paskui suvokusi kad jai padėjo, burbtelėjo ir pabandė atsistoti, dėja tik pakilus nuo žemės, ji labai linksmai nusirideno. Mėlynė atsiduso ir pažvelgė į Audrą.

- Žiūrėk, - sukniaukė katė ir atsigulė ant žemės. Nutarė ją mokyti atsistoti nuo gulimosios padėties. - Dabar pakišk šitą leteną po savimi ir kelkis, - katė sukniaukė ir rodė kaip reikia daryti. Galiausiai atsistojo.

Mėlynė viska atidžiai sekusi, įsitaisė kaip mama gulėjo ir pakišusi vieną leteną po savimi, atsargiai ėmė stotis. Šį kartą išėjo, bet kačiukė neatsipalaidavo, nes jei tik atsipalaiduotu, nukristu ir vėl.

- Teks priprasti, - sumurkė Audra ir lyžtelėjo Mėlynės viršugalvį.