Augykla

Katinas nuėjo prie blusiaus. Lyžtelėjo jį.

Katčiukė bandė kasti į petuka, bet dėl kikenimo prisikvepavo Tylos kailio ir ėmė juo kosėti.

Šnabždesys dar labiau įpyko, kai į jį katinas neatkreipė dėmėsio. Kačiukas ėmė garsiai miauksėti lyg reikalaudamas dėmėsio. Nusprendęs, kad iš to nieko neišeis tiesiog nuėjo gilyn į urvą ir atsitūpė. Letenėlėm pasitrynė snukutį. Dar kartą patrynė niežinčias akytes. Katinėlis suprato, jog jas gali kažkaip pramerkti. Iš keleto bandymų, Šnabždesys prasimerkė. Iš pradžių jį užliejo akinanti šviesa, o tada viskas priešais kačiuką tarsi apsiblausė. Katinėlis nesupratęs kas dedasi išsigandęs ėmė miauksėti.

Tyla, nesuprasdama, kad Drėgnakailė kosėja, toliau sau žaidė ir prispaudusi jos pečius prie guolio, linksmai kniauktelėjo, pasakydama, jog laimėjo ir vėl.

Karys išgirdęs dukrytės kosulį atsitraukė nuo Blusiaus ir nuėję paiemė dukrą padėjo toliau nuo Tylos.
- Mergaitės, per gaug neįsijauskit, - pamokomai sumiaukė. Poto nuėjo prie Rudakalės sūnaus. Paiemęs nuetempė prie visų kačiukų, rūpestyngai jį pradėjo prausti.

Šnabždesys išvydęs prieš save artėjantį kažkokį didelį ir tamsų siluetą iš išgasčio aiktelėjo. Bet paskui iš kvapo suprato, jog tai tas pats katinas. Katukas pasipurtė, jam nepatiko, kad kažkoks nepažįstamas katinas jį laižo.

Katytė taip supyko, kad anas nutraukė jų žaidimus, kad net išdrįso iškerėplinti iš guolio ir sekti paskui Drėgnakailę. Tačiau sulipusios akytės ją sutrigdė ir ji plojosi į žemę.
- MYJJJAAAAAUUUU!!!- ėmė rėkti ir cypti.

Blusius visą laiką eilinį kartą snaudė, mat beveik visą laiką jautėsi mieguistas, lyg nuvargęs. Tik šįkart atmerkęs akis kiek palaukė, kol rega pripras prie šviesos, o tada pašokęs ant letenyčių, net pats nesuprasdamas, kad pradėjo vaikščioti, nustriksėjo prie mamos uodegos. Besivartaliodamas, bešokinėdamas ir bekandžiodamas Šviesiosios Plunksnos uodegą neišleido nė garselio - neatrodė, kad būtų labai kalbus.

Baigęs prausti siaubingai išpurvintą kailį katinas atsitraukė ir pradėjo kutenti uodegos galiuku. Tada atsisukęs į tyla sukniaukė kad tylėtu. Tada nuėjo prie Blusiaus.
- Labas,- murktelėjo ir pakuteno nosytę.

Kačiukė iškosėjusi visą kailį sukikeno ir padare kvailai juokinga mimika.

Kačiukas toliau kniauksėjo ir cypė, net tik dėlto, kad skaudėjo, bet ir dėl to, kad baisiausiai užpyko, jog liepė jai patylėti. Ką ji norės- tą ir darys.

Kačiukė priėjo prie Tylos ir ją patupdžiusi pasitrynė į jos snukutį.

Kačiukas atsitraukė, kai nepažįstamas katinas ėmė jį kutenti. Lengviau atsiduso, kai šis nuėjo. Šnabždesys vėl pasitrynė akutes. Jos vis dar buvo sulipusias, ir pro jas tematė blankų vaizdą ir kelis ryškesnius siluetus, tikriausiai tai buvo kitos katės. Katinukas suniauzgęs apsidairė, nors labiau tik papurtė savo mažą galvytę, nes vistiek beveik nieko nematė.

O kačiukas toliau verkšleno, nes nosį skaudėjo taip, kad Tyla nenutvėrė letenose.

- Miaurrrr, - tik karingai sukniaukė katinėlis, kai Juodoji Liepsna jį pakuteno.
Katukas tada atkreipė dėmesį į tėtę, paliko mamą ramybėje ir pradėjo linguoti ant savo nedidelių letenyčių link Juodosios Liepsnos. Tik kitaip nei pirmąjį kartą, Blusius atkreipė dėmesį, kad visgi daro kažką, ko dar nėra daręs prieš tai. Ir tai, aišku, sugadino jo žygį link tėčio ir jis pusiaukelėje pargriuvo. Bet jam buvo visai nė motais - katinėlis, atsidūręs ant samanų pradėjo vartaliotis, žaisti ir dūkti su savimi it padūkęs.

Katytė lyžtelėjo Tylos nosytė ir kvailu žvilgniu į ją žiurėjo.

Katinas murktelėjo ir norėodamas visus Blusiaus žaidimus pradėjo pakėlęs uodegą virš katuko viszkinti retkarčiais pakutendamas nosį ir pėdutes.

Katinėlis pasijutęs pavargęs nė nemanė ieškoti mamos. Tiesiog dribo ant samanų ir susisukęs į kamuoliuką dar kelis kartus pamirksėjo sulipusiom akytėm , o tada užsimerkė ir po kiek laiko užmigo.

Juodoji Liepsna atsitūpė prie Blusiaus, mat norėjo jį geriau pažinti, vyresnysis karys nemiegojo apie keturias paras, ber vistiek kaškaip laikėsi neumigęs. Tada pradėjo su uodega lėčiau viską daryti, nes jau buvo pakankamai išsekęs.

Kačiukas po truputėlį rimo, kol tiek išžliumbė, kad sulipusios akytės vėl sudrėko. Tuomet kačiukas dar plačiau pravėrė akytes, kol galiausiai jos visiškai prasivėrė. Tyla papurtė galvą, suklapsėjo vis dar limpančiom akim ir prisimerkė. Visa sumišusi nustojo žliumbti ir ėmė dairytis. Nesuprato kas čia vyksta. Tiek daug vaizdų, kad net galva sukasi. Kačiukas nustebęs klapsėjo rusvom akim ir stebėjo viską aplinkui. Tuomet atsisuko į Drėgnakailę ir išsigando. Ėmė trauktis atgalios.
- Maaaau...!- sukniaukė sutrikusi ir prisišliejusi į kampą.

Katinėlis, suvyliotas tėčio uodegos, pašoko ant letenyčių ir pradėjo šokinėti, ją gaudydamas. Daugmaž kas du šuoliukus padarydavo kūlverstį, nes nemokėjo iki galo laikyti pusiausvyros, bet vistiek nepasidavė ir toliau dūko, dabar jau su Juodosios Liepsnos uodega.

Katė iki šiol snaudusi pabudo. Pažvelgė į Drėgnakailę.
-Tai nori, kad pabaigčiau tą istorija?-nusišypsojo. Pamačiusi Tylos reakcija atsistojo.
-Sveikutė,-pasisveikino.-Nebijok, ji tau nieko nepadarys,-parodė uodegos galiuku į Drėgnakailę ir priėjo prie Tylos. Ėmė uodega kutenti jos skruostus.

Dyglys įžengė į urvą kaip visada oriai.
- Šviesioji Plunksna, kiek laiko tavo, o jei žinai ir Rudakailės kačiukams?

Kačiukas dar labiau nustėro. Pirmą kartą atsimerkęs, nesuprato kas vyksta ir pradėjo nepaliaujamai kniauksėti.
- Ma-amaaa,- išstenėjo.

-Labas, mama.-Tarė Drėgnakailė ir sumurkė į ją pasitrynusi.