Augykla

Kačiukė šoktelėjo ir nusivertė ant nugaros, tada ėmė kikenti.

Plunksna taip pat sukikeno.
-Gal nori, kad papasakočiau apie keturis klanus?-paklausė.

Katytė sumurkė, lyg sakydama taip.

-Na gerai. Yra keturi klanai. Mes gyvename Upės klane, bet be jo dar yra Šešėlio, Perkūno ir Vėjo klanai. Upės klanas kvepia žuvimi, Perkūno-mškais, vėjo-triušiais ir Šešėlio-Pelkėmis. Mokytojas tave nuves prie jų teritorijų ir galėsi pati užuosti,-murktelėjo ir nusižiovavo.-Klausyk, gal pratęskim rytoj, tau jau laikas miegot, be to pati esu labai pavargusi,-murktelėjo.

[Jau turiu eiti. Iki.]

Kačiukė įsitaisė prie mamos ir užmigo.

Katinas pamatęs ginklanešį nusilenkė ir tuomet lyžtelėjo visus kačiukus ir Blusiui išrankiojo likusias blusas. Juodoji Liepsna baisiai džiaugėsi, kad pagaliau jo vaikai prasimerkę ir sveiki bei judrūs. Juodoji Liepsna tyliai neprikeldamas nei vienos valdovės ištipeno iš urvo.
--
Atėjo į urvą su negyvu mokiniu- mat jį kaškiek slėpė nuo valdovių, tad paguldė suglebusį kūną prie už urvo įėjimo ir priėjęs prie valdovių padėjo po dvi žuvis ir priėjo prie Dyglio.
- Gerbiamas Dyglį,- Pradėjo pagrbiai dėstyti. - Eidmas prie skardžio, aptikau Erelio Pėdą,- Kiek tyliau tarė neprikeldamas jokios valdovės bei kačiuko. - Jis matyt nušokonuo krioklio. Jo širdis nebeplaka,- kiek graudesniu balsu tarė, bet nelabai nenorėjo savo to graudulio rodyti, įpač ginklanešiui. - Atnešiau jį čia, jo siela tikriausiai jau Žvaigždės klane, medžioja peles... O dabar aš eisiu, nunešiu prie kreivosios uolos pagerbimui,- Ištarė, nes jau numanė ką ginklanešys pasakys. Juodoji Liepsna priėjo prie Erelio Pėdos. Paiemęs už pakarpos pradėjo lėtai eidamas nešti kūną link kreivosios uolos. Palikdamas Dyglį kaip šios nakties augyklos sargybinį.

Juodoji Kryžė linktelėjo Dygliui ir gūžtelėjo pečiais. Suėdė likusias dvi peles, padėkojo Žvaigždės klanui ir užkasė jų kaulus. Tada pasišalino iš augyklos.

Tyla atsibudusi pasirąžė ir nusižiovavo. Apturėjo saldų miegą, tačiau vis dar norėjosi ramybės. Kačiukas tapo kiek ramesnis, ėmė ryškėti kai kurios šviesesnės dėmės ant kačiuko juodo, pūkuoto kailiuko.
Tyla užbaubė, it reikalaudama, kad ją pamaitintų. Tuomet sukniaukė dar garsiau, bet supratusi, kad teks apsitarnauti pačiai, nevėkšliškai prirėpliojo prie motinos pilvo ir nosyte ėmė uostinėti kur čia pavalgius. Tuomet radusi kur žįsti, įsitaisė atkišusi subinę ir maitinosi- net uodegos galiukas užsirietė. Pakankamai pasisotinus, ji sučepsėjo, prisišliejo prie Rudakailės pašonės ir vėl užparpė į ūsą.
Kaip normalus kačiukas, Tyla dar nei kalbėjo, nei regėjo. Tik šiko, valgė ir miegojo.

Kurčiasis kačiukas pabudo toje pačioje vietoje, į kurią buvo nuėjęs. Kadangi negalėjo pasikliauti nei rega, nei klausa, pasikliaudamas uosle ėmė tapenti link mamas. Išalkęs ėmė žįsti ir pagaliau pasisotinęs vėl nurėpliojo į augyklos kraštą. Susiraitęs užmigo.

Kadangi Tylą pažadino Šnabždesio nevėkšliškumas, kačiukas bandė pajausti kur tasai josios vadinamas brolis. Tačiau, kai Šnabždesys, it koks forever alone, nurėpliojo į augyklos kampą, Tyla net sumurkė iš pasitenkinimo, kad visos mamos dėmesys atiteks jai. Tyla ėmė glaustytis ir trintis į motinos šoną.

Plunksna pabudo ir pažvelgė į Blusių ir Drėgnakailę. Stengdamasi jų nepažadinti ėmė praustis. Pabaigusi suėdė visą prie jos gulėjusį grobį ir laiminga atsiduso. Lyžtelėjusi savo kačiukus ėmė laukti, kol jie pabus.

Rudakailė atsistojo ir į nasrus paėmė Šnabždesy, kuris buvo nurėpliojęs kažkur toliau ir padėjo jį prie Tylos.

Kačiukė pabudo ir ėmė kiek įkyriai kniaukti. Tada susiradusi kur pavalgyti ėmė žįsti. Kai pasijautė soti apsižvalgė vaizdas kuri ji kolkas matė bu tiesiog spalvotos dėmės. Nesugalvodama ką veikti, ji gulėjo ir mirksėjo kaip lėlytė.

Atėjęs Juodoji Liepsna padėjo prie rudakailės dvėjųvakar atneštų žuvų, didelę vandens žiurkę, taip pat vandens žiurkę padėjo ir Šviesiajai Plunksnai. Pamatęs Drėgnakailę murkdamas pradėjo abu savo vikus glostyti, pradėjo kutenti Drėgnakailę.

Katinėlis pajutęs , kad vėl atsidūrė šalia mamos nepatenkintas miauktelėjo. Tada vėl ėmė žįsti ir pasisotinęs apsilaižė ūsus. Spengenčioje tyloje ir aklinoje šviesoje kačiukas pasipurtė ir kiek atsitraukęs nuo mamos užmigo.

Katinas džiaugėsi, kad kačiukam jau trys mėnuliai, tad lyžtelėjo savo kačiukus taip, kad pabustų.

Kačiukė ėmė kikenti ir užuodusi pažįstama tėčio kvapa nuo mamos ėmė murkti.

Juodoji Liepsna atsitraukės bandė kiek tyliau kalbėti.
- Labas rytas, saulele,- katinas sumurkė Drėgnakailei.

Tyla, trumpai nejautusi šalia motinos sumišo ir pasimetė. Bet kai ji grįžo su Šnabždesiu, kiek atsipūtė. Tačiau nebebuvo tokia pat patenkinta. Ji ėmė apuostinėti Šnabždesį ir galiausiai supratusi, kad jis jai nei šilta, nei šalta, tiesiog atsitraukė, įsitaisė prie mamos šono į patogią pozą ir murktelėjo.

Kačiukė kažka ėmė murmėti, bet jos liežuvis niekaip neapsivertė ką nors pasakyti.

Drėgnakailei jau trys mėnesiai, ji jau turėjo prabilti. Juodoji Liepsna pakuteno ją savo uodegos galiuku.
- Sakyk u-p-ė,- Juodoji Liepsna mielai sumurkė dukrai.

-U... u... pė...-pasakė ir šyptelėjo.

- Šaunuolė,- lyžtelėjo.- man rodos tu paveldėjai visą grožį į motiną. - murktelėjo

Mokinukė įėjo į augyklą ir linktelėjo valdovėms, tada šyptelėjo kačiukams.
-Ne visa susirinkima girdėjau, kodėl jis išėjo? - virpančiu balsu paklausė kario.

Kačiukė šyptelėjo ir tyliai kažką murmėjo.