Vaistytojo urvas

The member 'zuikis.`' has done the following action : Veiksmai

'G - Vaistytojas' : 13, 8, 6

- Nelabai...- tarstelėjo Lava.

- Tuomet tau belieka žaizdas laikyti švarias. Jeigu nori, galiu užvynioti voratinklių, - išvargusi pasiūlė vadė.

Kaciuke linktelejo vadei, bet nieko netare. Saltas vejas atpute baime.

Vakarė nesulaukė atsakymo - užmigo. Ji nieko nesapnavo.

Kaciuke gavusi drasos priejo prie kampo ir rado voratinklius. Is leto ir atsargiai jas nueme ir pribegusi prie vades pakeite voratinklius. Paemusi voratinkli prigerusi kraujo ismete laukan ir uzkase sniegu.

-Nuo kada turi teisę gydyti?-paklausė Uogytės.

Nepaisydama kares zodziu kaciuke grizo I urva ir nuaipurtusi laselius atsigule salia vaistyytojos.

Vadė išgirdusi triukšmą pabudo.
- Pelėdos? - iškart paklausė ir pabandė atsistoti, bet jai sekėsi sunkiai, tad katė tiesiog krito atgal į guolį.

Ginklanešys atėjęs padėjo Vorą ant žemės. Pažvelgė į vadę.
- Pelėdos jį atnešė čionai. Išgirdęs jo riksmą apgyniau, - sukniaukė.

- Šėšėlio klanas? - paklausė katė ir šiaip ne taip atsistojusi (nors teko susvyruoti) priėjo prie kačiuko. Ėmė apžiūrinėti jo žaizdeles.

Kačiukas murktelėjo - jis vaistytojos urve. Žolelės... Mišiniai. Kačiukas papurtė galvą. Tada pamatė Vakaro Žvaigždę.
-Čia tikrai tu? - nustebęs paklausė.

Dyglys keistai nužvelgė kačiuką.

- Aš. Bet, deja, nežinau, ką tu turi omeny, - sukniaukė katė ir ėmė prausti kačiuką taip valydama nuo jo kraują.

Voras sumurkė ir dabar pasijuto kur kas šilčiau. Tik dabar toptelėjo, kad jis visai turbūt pas priešus stovykloje. Koks skirtumas.
-Aš Aršioji Žvaigždė, - išpyškino.

Ginklanešys išgirdęs buvudio šėšėlio klano vado vardą pažvelgė į Vakarę.

- Tu.. KAS? - sutriko katė. - Iš kur žinai apie Aršiąją Žvaigždę? - įtariai paklausė ji ir kiek atsitraukė nuo kačiuko. Jam buvo ne daugiau kokių septynių mėnulių, o Aršusis buvo miręs gerokai seniau. Katės snukučio išraiška atšalo. Ji neleis, kad kažkoks tai kačiukas apsimetinėtų Aršiuoju ir terštų jo atminimą.

Žibuoklė išpūtė akis ir įsistebeilijo į kačiuką.

Katinas paliko vadę aiškintis, o pats nuėjo.

-Sidabro Pūkas, taip mane dažniau vadino, - sumiaukė kiek išsigandęs tokios rėksmingos reakcijos. - Na pavyzdiui. Per mano gimtadienį atsivedei kačiukų... Tada man teko atsiskirt nuo klano, mano užpuolė vilkai. Ir išvis, mus buvo pvogę dvikojai ir tas šuo Bobikas man pilvą perkando, - sumiaukė.

- O. Žvaigždės. Klane, - teištarė katė ir neišlaikiusi atsitūpė. Skaidriomis žydromis akimis žvelgė į Vorą, atrodo, nelabai suprasdama kaip taip gali būti.

-Aš irgi tą patį sakau, - nusijuokė ir atsigulė, mat galvoj jam išdygo ganėtini didelis guzas.

Katė vis dar tupėjo nieko nesuprasdama.. bet Voro žodžiai ją lyg atgaivino. Taip nuolat darydavo Aršusis. Visada matydavo gerąją pusę, nepradėdavo dramatizuoti ir panašiai. Vakarė būtų labai norėjusi tiesiog prisiglausti prie kačiuko, bet supratusi, kad jis tik kačiukas atsiduso.
- Reikia sutvarkyti tavo žaizdas, - tesukniaukė ji ir toliau valė nuo mažiaus kraują.

Žibuoklė nusisuko negalėdama tuo patikėti. Aršusis ją išmokė laipioti medžiais, ir jį ji susapnavo taip neseniai. Katė pavargus užmigo.

Kačiukas pažvelgė į Vakarės akis.
-Aš vis dar tave myliu, - tyliai, kad kiti negirdėtų pasakė. Bet nuo tylaus kailio laižymo jį migdė ir kačiukas nulūžo.