Vaistytojo urvas

Lapų Šnaresys įlindo į urvo šešėlį.
-Iš kur tu to pieno gauni?

Kačiukas susigūžė, sumykė ir virpėjo, nes šiluma nebuvo panaši į mamos. Nieko negalvojo - net nesugebėjo nieko galvoti, nes galvoj teaidėjo jo pačio miaukimas ir mamos murkimas prieš jį paliekant prie įėjimo. Mažylis suspurdėjo, tačiau net neįsivaizdavo kur buvo kriauklelė su pienu, ir nors užuodė maisto, blaškydamasis niekaip nerado iš kur jo gauti.

Vandenynas pasisuko į katiną.
- Kriauklelėje radau dar. - sukniaukęs atsitūpė prie kačiuko. - Tu tupėjai prie įėjimo, matei kas šį kačiuką atnešė?

-Jis buvo kitoje pusėje salos. Nieko nemačiau atplaukiant į salą. Galbūt jis iš Perkūno klano.

Vandenynas įsitaisė šalia kačiuko, jog būtų šilčiau.
- Bet kačiukas nekvepia perkūnu. - sumiaukė vaistytojas. - Tikriausiai kaip visada kokia vienišė paliko. - kniauktelėjo ir dar arčiau prisispaudė prie kačiuko.

-Arba valkata. Čia jų pilna.-katinas grėsmingai prisimerkė.-Jau beveik plikų šakų laikas - grobio mažai. O čia dar viena alkana burna...

- Arba... - sukniaukė ir pažiūrėjo į kačiuką. - Bet negalime jo palikti. Galės mano grobio dalį ėst, kol išmoks žvejot ar medžiot.

Kačiukas myktelėjo, susigūžė, tačiau nusiramino pajutęs šilumą šalia. Ji nebuvo jo mamos, greičiau kažkokia nepažįstamojo, tačiau jis jautė, kad šis atstos jam mamą. Nusiraminęs jis galiausiai mažulyte letenėle užkliudė kriauklelę pieno, o prišliaužęs arčiau, pradėjo jį lakti, kone įlindęs į kriauklę.

-Nelaikyk manęs.-paprastai tarė katinas ir įsikandęs kačiuką nusinešė.

Vandenynas pašoko ir nusivijo katiną.
- KUR NEŠI? - suurzgė.

Lava atėjo čia. Prisimerkusi apžvelgė urvą. Užuodė kačiuką, tačiau jo nematė. Atsitūpė prie įėjimo. Po kiek laiko nubėgo.

Katė atbėgo čia su kačiuku. Nuėjo giliau į urvą ir padėjo kačiuką į mikštą guolį. Ėmė laižyti jo kailį.

Vandenynas įlindo į urvą.
- Kaip kačiukas? - kniauktelėjo ir priėjo prie jo. - Lava, galbūt galėtum juo pasirūpinti? Matai Šnaresys baisiausiai siunta. - sumiaukė.

Kaip koks šešėlis atėjo Lapų Šnaresys.

Lava kniauktelėjo Vandenynui:
- Na... galėčiau jį prižiūrėti...
Tada pamačiusi Lapų Šnaresį ėmė šnypšti. Atsigulė prie pat kačiuko ir uždengė jį savo pūkuota uodega. Ėmė jį prausti.

Be jokių gyvybės ženklų kačiukas gulėjo minkštame guolyje ir negalėjo kvėpuoti, kadangi buvo šlapias, be galo sušalęs ir bejėgis dėl vandens viduje. Taip pagulėjęs galiausiai pradėjo baisiai kosėti - kone atrodė, kad serga žaliuoju kosuliu, gal net blogiau. Kosėjo jis ne niekuo - su kiekvienu krenkštelėjimu iš burnytės pasipildavo vandens, kuris taškėsi ant raino kailiuko ir dar labiau kačiuką šlapino.

Lava susirūpinusi pažvelgė į kačiuką, tada atsisuko į vaistytoją ir tarė:
- Manau jam kažkas blogai... padėk jam...
Tada pristūpė jį prie savęs, kad jis sušiltų.

Vandenynas pribėgo arčiau kačiuko ir letenomis paspaudęs padėjo atsikosėt kačiukui visus vandenis iš burnos.
- Lava, pabūk su juo mano urve, jam reikia šilumos ir mano apžiūros.

Lava linktelėjo vaistytojui ir vėl lyžtelėjo kačiuką.

Lapų Šnaresys nemirksėdamas žvelgė į kačiuką. Nežinia kas dėjosi jo mintyse.

Vandenynas tupėjo prie kačiuko ir neatsigręžė į Lapų Šnaresį. Tada atsistojo ir nuėjęs pasiėmė šalpusnio. Sušėrė kačiukui.

Staiga kačiukui baisiai pradėjo peršteti akis. Iš skausmo jis rangėsi, kosėjo, spurdėjo ir virpėjo - nors ir kaip norėjo tylutėliai numigti ir pailsėti, nesugebėjo nurimti. Šilumą pajautė, bet rainas kailiukas vis dar buvo drėgnas, tad tai jį ir šaldė. Prarijęs šalpusnį mažumėlę nusiramino, tačiau vis dar kosėjo vandeniu.

Vandenynas letena apvalė šlapią kailiuką, jis liko tik truputį drėgnas. Vandenynas išsitiesė netoliese ir stebėjo kačiuką. Ruošėsi taip visą naktį budėti, jeigu kas nors jam atsitiktų.

[turiu eiti, srry]

Staiga Lapų Šnaresys griausmingai nusikvatojo. Juokas buvo griausmingas ir nenutrūkstamas. Išbėręs visą triadą jis šiaip ne taip išspaudė:
-Sekmės saugant kačiuką...
Jis baisiai susijaudino. Jau žinojo ką turi daryti. Jis lėtai pradėjo slinkti link įėjimo. Tikėjosi ,kad Vandenynas ir Lava bus pernelyg užsiėmę kačiuku.

{čius, aš irgi einu. c:}

Galiausiai kačiukas nurimo, kelis kartus atsikrenkštęs, tik dabar jau nebe vandeniu. Tolygiai kvėpuodamas, pilkas rainis bandė tvardyti skausmą akyse. Paspurdėjęs ir kiek be garso sumiaukęs, galiausiai užsnūdo iš nuovargio, o ir skausmas akyse visai susilpo, tad tai jo nebekankino. Negirdėjo nieko, mat buvo naujagimis ir nelabai net nutuokė kas čia nutiko.