Vaistytojo urvas

Kad nepradėtų rėkti ant rudai raino katino ji giliai įkvėpė ir nekviepuodama mintyse skaičiavo iki dešimt.

Katinas pažvelgė į kačiukę. Jis manė, kad tai valkatų vaikas. Net nenutuokė, kad čia jo dukra. Pašaipiai pervėrė ją žvilgsniu.

- Jei nepasitiki manim- baigiusi skaičiuoti sukniaukė- Reiškias esi vienišas katinas neturintis meilės... Šaltosios Žvaigždės.
Paskutinius du žodžius tarė tyliai, kad niekas neišgirstų.

Ginklanešys nusivaipė.
-Patikėk, tu dar nežinai ką reiškia meilė. Ir nesužinosi.

Karė grįžo ir nusičiaudėjo.
-Deja medžioklė buvo nesėkminga,-tarė.-Gal ką nors kitą reikia atlikti?

- Deja, sužinosiu- suurzgė ji. Papurtusi galvą ji plačiai išpūtė savo žalias akis, kad nors bent jis suprastu, kad Uogytė paveldėjo jos mamos akis.

-Gaila. Gerai, tada pasiimk kokį mokinuką ir apeik teritorijas. - linktelėjo. - Ir dar perduok kokiam nors mokiniui, kad aptvarkytų urvus.
Katinas pažvelgė į katytę.
-Nesuži... - urgztelėjo, bet žodžio nebaigė. Pažvelgė į jos akis. Tamsiažiedės akys...Nee, tik sutapimas, to negali būti.

Žibuoklė klausiamai pažiūrėjo į katytę. Apie ką jie čia?..-pagalvojo.
-Gerai.
Ji išbėgo.

Ji dar plačiau atsimerkė. Jeigu jis dabar toks sutrikęs pagalvojo Uogytė Tai reiškia, kad jis...

-Klausyk, o tavo mamos vardas ne Tamsiažiedė, a? - suniauzgė. Tikrai labai panašios akys.

Apsidairiusi Uodega uodega padavė ženklą sekti ją iš paskos. Nubėgo.

- Aš žinau kas jos tėvai. Ir jie tikrai ne valkatos, vistiek jums nepakenks jeigu ir nežinosit. Tad nekaišiokit nosies kur nereikia,- sukniaukė,- Lokio Nage, palauk, aš tau turiu žolelių,- sukniaukė ir nuėjo ieškoti reikiamos žolelės.

- O palauk, reikia sugauti tą nenaudėlę,- nusijuokė ir nubėgo paskui.

Katinas pažvelgė į kačiukę. Suprato ženklą.
-Gerai, ta kačiukė man nori kažką pasakyti, - nusišaipė.

Ji vėl įbėgo. Jau atsibodo,-pagalvojo.
-Niekur nerandu jokių mokinių,-tarė.-Teritorijas apeisiu viena. Gal paprašyti Juodosios Žiedadulkės, kad sutvarkytų urvus?
Ji nusičiaudėjo.
-Pelės spira, peršalau,-tyliai sumurmėjo.

-Gerai, - sukniaukė ir atsigulė.

-Kur Katžolė?-paklausė.-Man atrodo, kad peršalau.

-Kažkur nuėjo, - tingiai burbtelėjo.

Žibuoklė pritupė. Tikiuosi ji greitai grįš,-pagalvojo.-Neketinu visą dieną čia stovėti.

Ginklanešys lėtai snūstelėjo. Pradėjo per miegus kalbėti.
-O, tu pelės spirų kamuolį, dar man čia pasisvaidyk nagais... - suniauzgė garsiai išreikšdamas savo sapną. - Mirsiu blusų maiše.

Sugrįžusi kačiukė vos neužlipo ant Lokio Nago.
- Katžolė? Gal galėtumėte mane pamokyti apie voratinklius?

Katė valdydama juoką letena perbraukė sau per nosį.

-AŠ TAU TUOJ PARODYSIU, - sukriokė per miegus.Katinas persivertė ant šono. - TU DAR NEŽINAI KĄ GALI LOKIO NAGAS.

Vaistytoja atėjo ir atnešė kačiukę.
- Daugiau niekur neik. Tokiems mažiems kačiukams kaip tu toks oras yra ypač pavojingas,- sukniaukė ir priėjo vėl prie žolelių. Radusi katžolės padavė jas Lokio Nagui, kad suėstų.
- Sukramtyk šias katžoles ir pasijusi kur kas geriau,- sumurkė,- Bet tai nereiškia, kad būsi visai pasveikęs, sukniaukė.

- Paberzdėt?- nusikikeno ji ir priekinėm letenom užsidengė burną, kol savo stora uodega uždengė Laukinės Žibuoklės burną, tiksliau- veidą.