Vaistytojo urvas

Smėlio Pėda nenorėjo ginčytis. Ji manė šiek tiek kitaip, bet nieko nesakė.
- Nusiramink. Ir nebūk pasipūtus, džiaukis, kad išvis grįžai,- pasakė ir išėjo.

Karė atėjo čia. Pamačiusi Melsvąją Leteną išsprogdino akis ir daugiau nieko nesakė. Tada padėjo Dygliui ir vaistytojai po žuvį. Šyptelėjusi tiesiu taikiniu nubėgo į vadės urvą pranešti šią žinią.

Žaibo Letena tyliai įslinko čia. Atsitūpęs urve, šešėlyje pastebėjo Melsvąją Leteną. Mokinys širdyje džiaugėsi, kad galiausiai ji grįžo. Tačiau jis nieko nedarė, tik tupėjo tamsoje ir stebėjo.

- O ką tau skauda, mieloji ? - meiliai sumurkė vaistytoja mokinei ir priėjo prie žolelių.

-Nieko, tik letena. - tarė ir atkišo galine letena, kuria buvo įsibrėžusi su nuodingom uogom, bet prieš pasprukdama, spėjo pasitepti kažkokiu tepalu.

- Pažiūrėkim kas padėtų,- sumurkė Katžolė ir pradėjo ieškoti tinkamos žolelės. Radusi taukę ir jas paėmusi, padavė mokinei,- Gerai sukramtyk ir tuomet praryk,- paliepė vaistytoja ir tuo pačiu paėmusi voratinklių aprišo žaizdas.

The member 'Wup.' has done the following action : Veiksmai

#1 'G - Vaistytojas' : 20

--------------------------------

#2 'G - Vaistytojas' : 9

--------------------------------

#3 'G - Vaistytojas' : 20

Pilkoji Pėda atbėgo ir padėjo vieną žuvį prie sesės, o kitas ant grindu. Ir išbėgo.

- Pabūk čia iki aušros,- sukniaukė Katžolė Melsvajai Letenai,- Juk negali iškarto imti ir išlėkti,- nusijuokė ir atsisėdo šalia Dyglio. Nejučiomis palaižė jam ausį ir atsitraukė, nenorėjo, kad jis sužinotų ką ji jaučia jam.

Padėjo vaistytojai žuvį ir išėjo.

Vaistytoja nuėjusi padėkojo Smėlio Pėdai ir suėdė žuvį, tuo pačiu padėkodama ir Žvaigždės Klanui. Užkasė kaulus, atsigulė ir užmigo.

Žaibo Letena šyptelėjo ir išslinko iš urvo.

Mokinys atšlubavo čia su skaudančia priekine dešine letena iš kurios sruvo kraujas. Atsigulė į vieną guolį ir laukė vaistytojos pagalbos.

Katė atėjusi čia iškart pastebėjo savo dukrą ir iškart nuskuodė prie jos. Atsitūpusi šalia ėmė prausti katytės kailį. Be proto džiaugėsi ją matydama.

Mokinė miegodama, jau pajuto motina. Iš karto pašokusi, sumurkė ir užšoko ant mamos.
-Mamaaaa. - murkė ji.

- Melsvoji Letena! Ką tos valkatos tau padarė? - susirūpinusi paklausė ji ir meiliai pažvelgė į mokinę.

Pilkoji Pėda padėjo vieną triušį Žaibo Letenai, kitą sesei, o žuvį vaistytojai.
-Sveika,-lyžtelėjo mamą.-Labas.-Pasisveikino su sese.

- Sveika, - tarstelėjo kitai dukrai katė ir vis dar susirūpinusi žvelgė į Melsvąją Leteną.

-Daug ką, bet aš išgyvenau. - išsišiepė ji ir išpūtė krutine.

Mokinė atsekė vadę. Pamačiusi Žaibo Letenos sužeista letena priėjo ir ją palaižė ,kad ne taip skaudėtų. Ji bejausme išraiška stebėjo Vakaro Žvaigždę ir Melsvają Leteną. Ji matė tarp jų stiprų motinystės ir vaiko ryšį. Ryšį kurio mokinė niekad nejuto. Juk vardas pelėno meilės Rykštė ją apakino. Norėjo nužudyti. Jokio motinystės ryšio.
Katei plyšo širdis kai ji stebėjo šią graudžią sceną. Ir jai pakilo pavydas. Žiaurus pavydas.
Kodėl ji negali to turėti?

Mokinė surado daugiau voratinklio ir pakeitė nuo Žaibo Letenos kojos, kad grečiaui sugytu.

- Šaunuolė.. ne be reikalo esi dviejų vadų duktė, - sumurkė Vakarė ir ėmė prausti pasiilgtos duktės kailiuką.

-Mama, o kur tėtis?-Paklausė susidomėjusi.

- Aa.. tėtis.. na, jis buvo išvykęs ir jį.. stipriai.. sudraskė vilkai, - šiaip ne taip iškniaukė katė.

Dabar arba niekada.
-Aš neturiu mokytojo.