Įėjimas

Atėgusi kačiukė atsitupė ir ėmė įdėmiai žiūrėti į ledą.

- Niekur neik. Kol nemokėsi pereiti ledo... geriau nereikia,- prisiminė ji kaip ryte ėjo medžioti.

Atėjęs Trenksmas atsitūpė.

- Aš ir nenoriu pereiti upę. Ir taip paskutinį kartą gavau sau košės- sukikeno ji ir padėjo letenėlę ant ledo.
- Šaltas- suurzgė ji atitraukusi letenėlę.

Žaliažiedė tik prisiminė rytą ir nieko nesakė tik tylėjo. Nakties Pėda turbūt būtų apsiverkusi iš juoko...

- Aš tik pabandysiu- sumurkė ji ir trumpam nubėgo. Grįžus ji narsuose nešėsi šaką.
- Alaihyk us kiko halo- suvėplavo Nakties Pėda.

- Ką?- nesupratusi paklausė ji.

- Sakau- Palaikyk už kito galo- Padėjusi šaką ant žemės vėl griebė dantimis.

- Kam po galais taip daryti? Aš jau sakiau, kad niekur neinam...- Žaliažiedei vis dar skaudėjo pilvą, nubraižytą nuo ledo.

Trenksmas žiūrėjo hipnoziškai į ledą, lyg taip atsidurtų kitame krante.

Sukikenusi ji užšoko ant ledo. Net nespėjo sureguoti kaip paslydo ir krito ant šono. Atrodo, kaip negyva, bet po to pasigirdo kikenimas. Nakties Pėda juokėsi iš savęs.

Žaliažiedė kiek išsigando ir iš instinkto bėgo jos pagriebti. Bėgdama visai negalvojo apie ledą ir trinktelėjo į Nakties Pėdą visu svoriu, netyčia paslydusi. Žalaižiedė trenkėsi iš didelės jėgos, todėl jos abi nučiuožė į kitą krantą. Žaliažiedė išsigando ir greitai įsikabino į Nakties Pėda dantimis ir nurėpliojo ant žemės. Tada paleido ir atsidususi nukrito ant nugaros.
- O ne... ir vėl!

Trenksmas nė nejausdamas ką daro šoko jų gelbėti. Užlipęs ant ledo vėl išsiteškė ir ėmė slidinėti, kaip koks vėjo blaškomas lapelis.

Kačiukė drebėdama stebėjo Žaliažiedę. Čia turbūt mano kaltė galvojo ji ir letenėle uždengė savo veidą.

Žaliažiedė kiek pagulėjo ir atsidususi atsistojo.
- Ką gi... Dabar Tavo užduotis sugalvoti, kaip pereiti atgal,- tada pažvelgė į Trenksmą,- O Tu... nežinau, gelbėkis ir bandyk čiuožti link stovyklos.

Kačiukė linktelėjo ir nubėgo toliau nuo jų ieškodama samanų.
-----
Sugrįžusi ji padėjo šalia Žaliažiedės ir tarė:
- Apversim mes, kad žemė butų viršuje, o patys samanos ant ledo.
Griebusi vieną ji apvertė ir numetė ant ledo. Patogiai atsisėdusi ant jo abiem priekinėm letenom ėmė irtis link stovyklos įėjimo. Išlipusi Nakties Pėda nušoko nuo samano ir pažvelgė į kitą krantą, kurioje tupėjo Žaliažiedė ir Trenksmas.

Žaliažiedė pažiūrėjo į samanas ir paėmusi keturias numetė ir padėjo ant kiekvienos po koją. Taip, lyg eidama, perėjo ledą.
- Gudru,- pagyrė.

Karys šiaip ne taip užsiropštė ant samanų. Ir tik po gero pusvalandžio atsidūrė krante. Visas pavargęs ėmė giliai kvėpuoti, tačiau nelabai išėjo, nes dar labiau ėmė čiaudėti.

- Trenksme- piktu žvilgsniu pažvelgė į besičiaudėjantį katiną- Turi eiti pas vaistytoją. Turbūt susirgai baltuoju kosuliu. Eik greičiau ten, o dar užkrėsi mus.

- Vaistytoja vistiek miega,- suniurzgėjo karys,- ir šiaip atsibodo man ten būti. Visą gyvenimą ten gyvenu...

Žaliažiedė pažvelgė į Trenksmą. Puiku, kuo ilgiau sirgs, tuo ilgiau neturės prakeiktų Žiedadulkės kačiukų...

Trenksmas keistu ir kiek liūdnu žvilgsniu pažvelgė į sesę.

- TAI IR TURI GYVENTI VAISTYTOJOS URVE TOL, KOL PASVEIKSI!!!- suriaumojo katė-

Žaliažiedė viduje tik džiaugėsi, nors turėtų pergyventi dėl brolaus, bet dabar tai jai kėlė tik džiaugsmą. Jei ir susilauks, lai jie būna visada ligoti tie išperos...

- Neisiu aš ten!!! - užrėkė Trenksmas ant Nakties Pėdos.