Įėjimas

Dyglys išgirdęs Žaibo žodžius norėjo surėkti. " Tu kvaila utele tau patinka mergina ir jos atsisakysi dėl kažkokių sesers kaprizų", bet Dyglys tylėjo.

- Ne, Žaibe. Aš negaliu Tau paversti Tavo ateities į nieką. Juk su manim tai negyvensi. Mielas, seneli Dyglį, man kartais irgi juokinga, bet Tu tikras įžulumo įsikūnijimas,- nusijuokė ji.

Mokinys išgirdęs sesę suprato, kad turbūt niekad su ja nebesusitaikys. Žaibas savyje slėpdamas liūdesį nulipo nuo medžio. Atsitūpė šešėlyje ir daugiau nieko nenorėjo matyti.

Katė nulipo nuo medžio ir nubėgo.

Lava prisiminė dukrą. Ji kažkur paslaptingai dingo. Viskas. Lavai nebesinorėjo gyventi. Kokia prasmė?

- Miela anūke, kada tu susiprotėsi, kad Žaibas tavo metų ir nu ir kas, kad jis mokinys, bet tu neturi teisės kištis į jo gyvenima, o tuo labiau į draugysčių reikaliukus. Jis ne mažas kačiukas, kad juo rūpintūsi jo sesuo kuri šiek tiek man primena motiną saugojanti kačiuka. Tai vat miela anūkele, nusileisk ant žemes, - pradėjo garsiai burbėti.

Žaliažiedė pažvelgė į Dyglį.
- Būtent dėl šios priežasties aš ir nenoriu kištis. Neburbėk ir pabandyk išgirsti ką aš su juo kalbu.
Katė pamačiusi čia jau kelis kartus praeinančią katę ir niekaip nerandančią sau vietos pribėgo prie Lavos.
- Lava, kas Tau nutiko?- ji švelniai pažvelgė į Lavos liūdną veidą.

- Nieko...- tarė tyliai ir išplaukė iš stovyklos.

- Brangioji jei tau nepatinka Žaliadulkė tai jau tavo problemos. Tai pat gal greičiau ieškokis berno norėčiau jau būti proseneliu, - pradėjo mastyti kiek dar kartų išgyvens.

- Man Žiedadulkė patinka, tik negaliu pakęsti kai ji sužeidžia Žaibą ir jis dėl jos kankinasi. Todėl imu jos nemėgti. Oi, kad būtų čia tų katinų upėj kurie su tokia bjauria kate kaip aš bendrautų tai turbūt ir galėtum tapti proseneliu,- mirktelėjo ji.

Laukinė Žibuoklė įplaukė nešina kačiuku. Padėjo jį prie letenų ir apgaubė uodega.
-Žiūrėkit ką radau,-tarė kariams.

- Aš noriu proanūkių, - surėkė anūkei į ausį. Pažvelgęs į kačiuką sukarpė ausimis,- Prišaukiau kačiukų!

- Ir dar vienas negrynakraujis kačiukas? Taip, kaip tik tokių mums ir reikia,- nusivėpė Žaliažiedė.

Kačiukas droviai šyptelėjo.
-Sveiki.-Pasisveikino ir šiltai pažvelgė į kitus karius.

Žaibas užsidarė savyje ir aplink nieko nematė.

Žibuoklė sukikeno.
-Nori būti proseneliu? Keistas noras jaunam katinui,-nusijuokė ir juokaudama mirktelėjo.-Žaliažiede, klano taisyklėse aiškiai sako, kad kačiukų negalima palikti jeigu tokį radai. O jis klanu nekvepia.

- O tu žinai, kad mūsų klane grynakraujų upiečių nerasta? Nu tik Rudakailė.

-Jis sako, kad jo tėvai dingo. Taip pat sako, kad jie buvo vienišiai.

- Na, aš beveik grynakraujė. Ištikrųjų galėtų tos katės susimąstyti,- katė kiek persikreipė,- Na, kad ir koks tas kačiukas, pas mus tokių kaip jis pilna. Aš jau eisiu šia linksma gaida. Iki, Žaibe, girdėjai ką sakė Dyglys? Tai va, Tau manęs nereikia. Eik pas Žiedadulke,- katė tam ką pasakė kiek prieštaravo, bet paleido Žaibą ir išplaukė iš stovyklos.

- Jaunos karės tai jūs, o aš jau biški pagyvenęs. O kas nenori tų kvailu, erzinančių, mažų kailio gumulų?

-Klano taisyklės draustų jį palikti. Be to, nuo kada tu vadė?-nepiktai pajuokavo karė.

Kačiukas prisiglaudė prie jį radusios katės.

Katė lyžtelėjo kačiuką, kad jis sušiltų.

-Kokies jūsų vardai?-Linksmai paklausė ir šyptelėjo.

Katinas išsišiepė.
- Grynakraujė sakai? Aš buvęs vienišius, o vadė lygtais ir vienišės dukra. Vakaro Žvaigždės senelė Vandens Žvaigždė ši buvusi perkūno klano vadė. Akmenširdis tai pat lygtais rastas, o Srovės Riksmas tai pat negrynakraujė. Tai va susimąstyk.