Stovyklos vidurys

Pašoko ir greitai atsisuko. Kai pamatė Ugniažolę, jos kailis išsilygino.

-Turėtum žinoti,. Juk esi vaistytoja...

- Girdėjau ką sakė Vakaro Žvaigždė- kiek pasitaisė Ugniažolė savo nugarą ir kailį- Tai jūs ta Skausmo Ašara? Žvaigždės Klanas man nieko apie tai nesakė...

-Aha. Skausmo Ašara. Ir nesakyk man jūs. Arba Skausmo Ašara, arba tu. Ir tu pasiklausyk. Juk esi Žvaigždės klano mokinė.-pažiūrėjo į jos žvaigždę ant kaktos.

Vaistytoja murktelėjo.
- Taip, kaipogi ir Vilko Kauksmas... Vėjo Klano vaistytojas.

Linktelėjo. Kadangi lyti tai nelijo ir švietė saulė, kai Skausmo Ašaros žydra ašaros formos žymė sužibėjo. Karė netyčiomis prisiminė lyg ir pranašystę....

Kažkada vadinsies Skausmo Ašara
Nepamiršk savo senojo vardo, Sakalo Mirtie,
bet kitiem sakyk, kad Skausmo Ašara esi.
Upė gali tapt tavo namai.
Tik pasirinkti tu turi...

Tada užsisvajojusi nuėjo.

Vaistytoja palidėjo Skausmo Ašarą akimis ir atsiduso. Kai ji prarado savo geriausią draugą Pilkaletenį, ji tapo vieniša. Bet pala... Jugi ji gali prižadinti jį iš negyvųjų. Ugniažolės akys suspindėjo iš džiaugsmo. Nubėgo link įėjimo.

Dyglys atbėgęs pradėjo dairytis kokio mokinio.

- Sveikas, - tarė pavargusiu ir prislėgtu balsu.

Dyglys išgirdęs balsą pažvelgė ton pusėn.
- Kas yra?

Šerkšnapėdis nuleido galvą.
- Tas valkata...jis vėl buvo mūsų teritorijoje, - atsiduso, bet iš balso jautėsi, kad mokinys dar turi kažką pasakyt.

Trenksmapėdis nutapeno ieškoti kario kuris pravestu pamokas.

- Pragaro Paukštis? - paklausė.

Šerkšnapėdis linktelėjo ir užsimerkė. Tas vaizdas jam stovėjo akyse.
- Ir jis paniekino Ugniažolę, - žodžiai tiesiog liejosi. Nenorėjo slėpti. - Nubėgau pakviesti karių, ir kai su Skausmo Ašara atbėgom, jis jau gulėjo ant jos...

Dyglys įsižiojęs nubėgo link įėjimo.

Šerkšnapėdis pašiaušė kailį ir akimis nulydėjo ginklanešį. Letenos sustingo ir mokinys nė nekrustelėjo.

Šerkšnapėdis nuėjo, pamatęs einančią vadę.

Vadė atėjusi atsitūpė ir ėmė ėsti žuvį. Jos galvoje sukosi mintys ir planai, šitaip suerzinusios Vakarę valkatos geruoju neatsipirks. Net jeigu katei tektų paaukoti visas aštuonias savo gyvybes.

Katė lėtai suėdė visą grobį ir net nusiprausė kailį, bet įtūžis nepraėjo. Vadė nužingsniavo link vaistytojo urvo.

Susinervinęs senolis atėjo ir įbrido į vandenį. Tikrai neketino klausytis kaip Vakaro Žvaigždė rėkauja ant jo.

Skausmo Ašara atbėgo ir priėjo prie Lapų Šnaresio.

-Kaip jautiesi?-paklausė senolio.

Lapų Šnaresys buvo pernelyg orus katinas ,kad pyktų ant Vakaro Žvaigždės. Jis pyko dėl jos klaidų ,kurių ji nė nenorėjo pripažinti neteisingomis.
-Paika.. Kvaiša.. Kaprizinga..

- Skausmo Ašara? - vos tik leteną uždėjo stovyklos viduryje ir sustojo. - Gal galėtum pravesti pamoką? Lai Lapų Šnaresys pabūna vienas... - gūžtelėjo ir pažvelgė į karę.

Lapų Šnaresys piktai pažvelgė į kates ir iššoko iš vandens ir nuėjo tolyn.

-Gerai, Šerkšnapėdi. Ko nemoki?

- Dar daug ko, - sukniaukė ir pasitraukė iš kelio senoliui. - Norėčiau pradėt mokytis kovojimo.