Stovyklos vidurys

- Mano sesuo su kuria tik šiandien susitikau. Kai buvau maža mus išskyrė,- Dangaus Skliatė nusišypsojo.

- Aha... Bet gerai gerai, jūms čia negalima būti. Čia Upės Klano stovykla... Sekit paskui mane, aš jus nuvesiu iš čia.

Dangaus Skliautė su sese nusekė Ugniažolę.

Lava pasipurtė ir pabudo iš transo būsenos. Neįsivaizdavo kiek jau laiko praėjo, kaip ji nieko nedaro. Ji gan ilgą laiką nei ėdė, nei miegojo, nei medžiojo ar dar ką nors veikė. Tiesiog tupėjo vietoje panirusi į transo būseną. Vyresnioji karė atsiduso. Ji jautėsi niekas šiame pasaulyje.

Atejusi Ugniazole atsitupe salia Lavos ir tylejo. Abidvi atrode kaip paprasti akmenys, bet galiausiai tyla pertrauke vaistytoja:
- Katzoles nebera. Ji dabar Zvaigzdes Klane, Lava...

- Nebėra?.. Kaip tai nebėra? - sutrikusi atsisuko į katę, manydama, jog ji dar tebėra vaistytojos mokinė,- Tai kas tada vaistytoja? Nejaugi tu?..

- Mane paskyre vaistytoja pries Katzoles mirti... Tapau Ugniazole...

Mokinys atėjęs atsitūpė.
- Sveikos, - pasisveikino su vaistytoja ir Lava.

Vaistytoja linktelėjo Šerkšnapėdžiui ir atsigulusi sukniaukė:
- Gal galėtum man atnešti ko nors valgyt?

- Žinoma, - murktelėjo ir apsisukęs nuskuodė.

- Ačū- murktelejo Ugniažolė jam

Šerkšnapėdis atėjęs padėjo žuvį prie Lavos ir Ugniažolės.
- Tavo urve nereikia pagalbos? - pasisiūlė mokinys.

- Ne, kad jau visko ir turim- murktelėjo vaistytoja ir ėmė valgyti žuvį -Nebent kat... nebent katžolės...
Vaistytojai tarus jos globėjos vardą ji prarado apetitą, bet nenuvyldamas mokinio tuoliau valgė.

- Kas katžolės? Reikia parnešti šios žolės? - sukarpė ausimis.

- Ne dabar... Gal rytoj- sukniaukė Ugniažolė- Jie gydo nuo baltojo ir žaliojo kosulio. Randami prie dvikojų.

- Hm.. - ėmė mąstyti. - Kas tas žaliasis ir baltasis kosulys?

- Baisi liga- sukniaukė ji- karta man neišėjo išgyditi vieną mokinį... Jis dabar ilsisi tarp žvaigždžių.

- Kaip baisu, - papurtė galvą. - Tu matai tiek mirčių...

- Ne daug, Šerkšnapėdi- papurtė galvą vaistytoja.

- Tada tu gera vaistytoja, - sukarpė ausimis ir pasirąžė. - Eisiu paieškoti Dyglio arba mamos, kad galėtų pravesti pamoką, - murktelėjo ir nuėjo.

Trenksmapėdis atėjęs nusprendė palaukti senelio kol jis gryš iš susirinkimo. Tad atsisėdo ir užsisvajojęs žiūrėjo kaškur toli.

- Ugniažolė?..- miauktelėjo atsisukusi į naująją vaistytoją. Tada papurčiusi galvą pasijuto, jog yra labai alkana. O medžiojimui visiškai neturėjo jėgų, tad lėtai nuslinko link grobio duobės.

Gauruotoji Letena ėjo per stovyklos vidurį dairydamasi. Staiga pastebėjo Trenksmapėdį, laimingą sumurkė ir prisiartino prie jo.
- Labas broli. Kaip sekasi būti mokiniu? - lyžtelėjo Trenksmapėdžiui paausius.

Po kiek laiko katytė pastebėjo link savo urvo nueinančią vadę.
- Atleisk, turiu eiti, - dar kartą lyžtelėjo brolį ir nulėkė, prieš tai dar atsisukusi atgal ir šyptelėjusi Trenksmapėdžiui.

Skausmo Ašara atbėgo ir atsigulė stovyklos viduryje.

Atėjusi Ugniažolė pamatė nepažystamą katę ir pakėlusi nugarą sušnypštė:
- Kas jūs?