Vaistytojo urvas

Nieko netariusi stebejo I toli.

Katė jau norėjo nepaklausyti vaistytojos ir eiti, bet kažkas ją sulaikė.

Katė grįžusi padėjo viską ką parnešė prie vaistytojos guolio ir šyptelėjusi Žibuoklei ir kiek pasisukusi į kačiukę nubėgo. Jai patiko kačiukė, bet ji ją erzino.

Katžolė grįžo ir iškarto pažvelgė į žoleles. Padėjo viską ką nešėsi šone duobutes. Pradėjusi tvarkyti žoleles visas išrūšiavo ir ėmė skaičiuoti jas. Sudėjusi atgal į duobutę viską dar kartą perskaičiavo.

Spoiler:

- Ar gerai?- Paklause ji susijaudinusi.

- Taip,- sukniaukė ir atsigulusi į savo guolį nusižiovavo.

-Gal galiu eiti?-numykė katė.

Atbegus salia vaistazoles taip pat nusiziovaujo.,Uogyte vos telpa I Katzoles guoli- tad atsigule salia vaistytojos.

- Laukine Žibuokle, nejaugi nori peršalti dar labiau ? - supyko vaistytoja,- Juk aiškiai pasakiau, visus reikalus padarysi ryt.

Bet kas gerai, kad tik netektų tieisog gulėti,-pagalvojo.
-Gerai,-suniurnėjo ir netrukus jau buvo kietai įmigus.

Karė atėjusi čia pajuto, kad labai skauda letenas. Skauda iš šalčio. Taip, juk ji stovyklos viduryje pradaužė visus ledukus. Lava priėjusi prie vaistytojos tarė:
- Man... labai skauda letenas, gal gali pagyditi?..

Vaistytoja iškarto nuėjo prie Lavos ir apžiūrėjo letenas.
- Ką tu darei, kad šitaip baisiai sutrūkinėjo letenų pagalvėlės ? - sukniaukė vaistytoja ir nuėjo prie žolelių. Paėmusi rūgštynės ją sutrynė ir padavė Lavai,- Sukramtyk ir praryk, kurį laiką pabūk čia. Letenos greitai turėtų baigti skaudėti,- sumiaukė ir vėl atsigulė į guolį,- Pagulėk, niekur nevaikščiok,- paliepė vaistytoja ir stebėjo Lavą.

Spoiler:

Katė nieko neatsakė. Tik paėmė žoleles ir jas sukramtė. Atsigulė į guolį ir nuobodžiavoooo.

Atnešusi paguldė Žaibą į didesni guolį ir suradusi voratinklio apviniojo visas kraujuojančias vietas bandydama susatapdyt kraujavima ir atsigulus šalia jai pradėjo riedėti ašaros, nes bijojo jį prarasti.

Žaibas gulėjo ir viskas. Be sąmonės.

Karė apgaubė save ir Žaibą uodega, ji nematė nieko aplink tik Žaibą besamonės ir viskas.
Ji negalėjo nustot verkt.

Mokinys nei miegojo nei ką. Tiesiog gulėjo praradęs samonę ir daugiau nieko.

Žibuoklė pabudo nuo kažkieno šnirpščiojimo. Tingiai apsivertė ant kito šono ir išvydo itin graudų vaizdelį. Ji tyliai prunkštelėjo ir vėl persivertus ant kito šono ėmė knarkti retkarčiais sukikendama.

Karė bandė visaip jį pakelt tačiau niekas neveikė, kol galaiusiai pradėjo taip verkt, kad nieko nematė, ji tiesiog atsigulė šalia tikėdamasi kad jam pagerės ir melsdamasi Žvaigždės klanui.

Žibuoklė vėl pabudo pavarčius akimis nusivaipė. Tada nutaisė susirūpiniusia mina ir atsikėlė.
-Kas atsitiko? O siaube, kas jam?-apsimetė susirūpinusi katė.
Prunkšt! Kas per nesąmonė,-mintyse juokėsi ji.

Katė nematė Žibuoklės ir į ja neregavo.

-ŽIEDADULKE! Kas atsitiko?!

Ji išgirdo šaukima ir tik dabar suprato ko jos klausia.
-Nežinau, aš mokinau jį kovos. Poto jis pasakė, kad jam skauda ir krito be samonės.-Pasakė visa kukčiodama ir žliumbdama.

-Tu jį puolei?-pakėlus vieną antakį abejingu balsu paklausė katė.

-Na aš nežinau kas buvo pati neatsimenu. Atsimenu tik kaip pamačiau ji visa kruviną pasakiau, kad jį myliu, jis pasakė,kad myli mane ir poto krito be samonės.-Pasakė ir kukčiojo.