Vaistytojo urvas

Žibuoklė tarė:
-Katžole, manau, kad peršalau.

Ginklanešys pašoko pajutęs žolelių kvapą.
-Kur tas blusų maišas? - apsimiegojęs tarė Lokys. - Aš jam tuoj...
-Kas čia per? - suniauzgė ir suvalgė žoleles. Vos jų neišspjovė. - Fu.

- Tai žolelės nuo baltojo kosulio- sukniaukė ji ir priėjusi prie Katžolės savo spindinčiom akim prašėsi pamokos.

-Negali būt bent kiek skanesnės? - sušnarpštė.

Žibuoklė nusičiaudėjo ir sušnirpštė.

- Oi oi- nusišypsojo ji- Tai tik žolelės.
Pažvelgusi į Laukinę Žibuoklę Uogytė pasiėmė ir padarė keistą mišinį žolelių. Pritempus prie Katžolės ji sumurkė:
- Gerai?

- Ir kas tau sakė, kad būtent šios žolelės nuo balto kosulio ? - pažvelgė į Uogytę,- Pabūk čia niekur neik,- sukniaukė Laukinei Žibuoklei ir taip pat padavė katžolės,- Sukramtyk, neišspjauk jeigu nori pasveikti,- tuomet Katžolė atsisuko į kačiukę ir perprato jos žvilgsnį,- Kol nesi mano mokinė, tol aš neturiu teisės tavęs mokyti ir visų pirma, esi dar per maža,- sukniaukė Uogytei ir atsitūpė,- Niekur jis neis,- surėkė vaistytoja,- Palik šį darbą man, brangioji,- piktokai sukniaukė vaistytoja kačiukei.

[ ką tu čia dirbi ? aš tavęs net nemokiau jokių mišinių ]

Žibuoklė sukramčius susiraukė.
-Jau galiu eiti?

[ Bet matė kaip darei, tik padarė neteisingai xDD ]

Kačiukė linktelėjo ir nei iš šio nei iš to jos pilvas garsiai per visą urvą sugurgė.

[ ten net ne tas mišinys ir plius tu tada net nebuvai dar stovykloj, prisimink, kad tavo rangas kačiukas ir, kad iš oro tavo veikėjas negali patapti super turbo protingu ]

Katžolė prisiminė, kad šalpusnis taip pat mažina kosulį. Nuėjusi ir paėmusi šalpusnio žiedų vieną padavė Lokio Nagui ir vieną Laukinei Žibuoklei.
- Šios bjauraus skonio, bet yra labai veiksmingos,- sumurkė vaistytoja.

[ Gerai (: Soz. ]
- Katžolė- ėmė bliauti ji- Noriu valgy-yt.

Katinas pasibjaurėjęs pažvelgė į dar vieną žolelę. Ginklanešys nenoromis ją suėdė. Staiga jo akys apsiašarojo ir šiaip ne taip, jis jas nurijo.
-Brrrr. - nusipurtė.

Katžolė nusijuokė ir pažvelgė į kačiukę.
- Tuoj atnešiu,- sukniaukė ir nuėjo.

Katė įžengė į urvą. Nuo jos kailio sklido šaltis, nes labai daug laiko praleido lauke. Įėjus į urvą pasidarė šilčiau ir ji ėmė jausti savo pėdas.
- Sveiki,- sukniaukė katė apsidairius, kad čia daug kačių. Žinojo, kad visi vaistytojai nemėgsta kai jų urvuose būna bent daugiau nei dvi katės,- Aš neilgam. Lokio Nage, Tavo mokiniui teliko kelios pamokos. Ir... nežinau ką man atlikti, Tu vis dar nepaskyrei darbų,- katė kiek atsikrenkštė. Staigus oro temperatūros pakitimas ją erzino,- Katžole, ar daug kas serga kosuliu, gal kokių žieminų uogų parnešti? Kaip laikosi Uogytė?- pažvelgė ji katytę ir kiek šyptelėjo.

Pamačiusi Žaliažiedę ji sutriko. Dėl ko visi prie jos lenda? Dėjus žingsnsius atgal nuo karės parnešto šalčio ji sukniaukė:
- Geriau...

Žibuoklė irgi sukramtė žolelę. Nurijus iškišo liežuvį.
-Fu, na ir bjaurastis.
Tada prisiminė, kad Katžolė būdama kačiukė irgi labai norėjo mokytis. Staiga suvokė, kad ji vyresnė už Katžolę. Jos akys iš nuostabos išsiplėtė.

Atėjusi vaistytoja numetė į krūvą tris pelėnus ir žuvį. Pasiėmusi žuvį ją suėdė ir užkasusi kaulus padėkojo Žvaigždės klanui. Pažvelgusi į Žaliažiedę sumurkė.
- Paėsk, aš tuo metu pagalvosiu kokių žolelių reikia,- sukniaukė ir nuėjo prie žolelių.

Žibuoklė nusičiaudėjo.
-Gal jau galiu eiti? Man reikia apeiti teritorijas.

Katė susierzino. Jai atsibodo, kad ta katė tokia baili ir kaprizinga. Ji kiek primerkė akis ir nieko neatsakius pažvelgė į grįžtančią į urvą Katžolę. Ji dėkingai linktelėjo už grobį ir pačiupusi grobį ėmė lėtai ėsti.

Žibuoklė pamačius, kad karė prisimerkė klausiamai pažvelgė į ją. Ai, nesvarbu,-pagalvojo.
-Tai ar galiu jau... Apči! Eiti?-paklausė Katžolės.

- Apeisi rytoj,- sukniaukė Laukinei Žibuoklei ir pradėjo vardinti žoleles :
- Reikės katžolės, voratinklių, medaus. Eisiu kartu, kad nesusimaišytum,- nusijuokė vaistytoja ir pažvelgė į Uogytę,- Jeigu gali padėti, tai išmesk senas, sudžiuvusias žoleles iš tos duobutės. Jas dėk į šalį, aš grįžusi dar perrinksiu,-sukniaukė Katžolė,- Einam,- sukniaukė ir pažvelgusi į Žaliažiedę išėjo.

Žibuoklė suniurzgė ir krito į guolį. Kreivai pažiūrėjo į Uogytę. Jos akys man tikrai matytos...-pagalvojo.

Žaliažiedė nusekė paskui.

Kaciuke linktelejo vaistytojai. Pribegusi prie duobutes ji giliai ikvepe ir nusisypsojo. Pradejo rinkti vienna po viena ant atskiro akmens. Viska isrinkusi ji isciupinejo kekviena zolele. beveik visi sudziuve pagalvojo ji ir uzkasusi visai isdziuvusias zoleles atsitupe ir eme laukti vaistytojos.

Žibuoklė vėl nusičiaudėjo.
-Bjaurus peršalimas...