Vaistytojo urvas

Karė prispaudė Uogytę šalia. Susirūpinusi žvelgė į kačiuką.

Atsiminė, kad jo kūnas silpnas. Susigužė, nesiruošė mirti kai išeis iš čia.
- Ak, o kad aš turėčiau mokytoją, - atsiduso. - Nors esu mokinio amžiaus ir net gi vyresnis, nesu aš į mokinius išventintas, - sumiaukė.

-Geriau išsimiegok ryt tave nunešiu į kitą upės pusę.-Pasakė ir priglaudusi šalia Uogytę užmerkė akis.

Atsibudus Kačiukė apsidirė. Matė bemiegqntį Juodā katina.
- Gal galėsiu tave palydėti?- paklausė Uogyte priėjusi arčiau Jo.

Atsimerkė. Nusižiovavo ir pažvelgė į Uogytę.
- Jei norėsi, - ištarė.

Katė artėjo prie urvo ir jautė vis didesnį pašalaičio kvapą. Ji ėmė bėgti, nežinia ką tas klastūnas ten daro. Atbėgusi ėmė dairytis. Jokio didelio, baisaus ir žudiko katino ji nematė. Tada jos akys nukrypo link Žiedadulkės. Ji uodega buvo apsivijusi Uogytę ir... kažkokį juodą katinėlį. Ji labai išsigando, negi tas kačiukas jos ir... Trenksmo? Ne, negali būti. Ji ėmė lėtai artėti lyg sėlindama prie kačiuko ir apuosčiusi suprato kieno gi čia kvapas per visą stovyklą sklinda. Ji suurzgė:
- Ką tas kačiukas čia daro?- atsisuko į juodą katinėlį,- Iš kur Tu, kas Tavo tėvai?- dėbtelėjo į Žiedadulkę, o tada į Uogytę. Nesuprato ir nesupras dėl ko ta kačiukė visus mėgsta, o jos bijo.

Pažvelgė į Žaliažiedę. Nustatė mielą balselį ir žvilgsnį.
- Aš esu Pulsas, mano tėvelius sukapojo varnos, - nekaltai miauktelėjo. - Norėjau įstoti į kalną, bet jūsų vadė pagrasino kad mane užmuš, - sudrebėjo.

Katė susimąstė. Vadė šiaip sau taip nebūtų darius.
- Gal nutuoki dėl ko?- smalsiai pažvelgė ir atsitūpė. Nesuprato ar kačiukas vaidina savo mieliu veideliu ar ištikrųjų taip.

- Ji mane palaikė tuom kuo aš nesu, - ištarė.

- Kuom?- bandė išpešti.

- Negirdėjau vardo, - ištarė.

Žaliažiedė prisimerkė. Matė kačiuko veide, kad kažko abejoja.
- Na, jeigu jau nepriims į klaną, aš mielai Tave palydėsiu ten iš kur atėjęs. Deja, bet su vade ginčytis negaliu. Jei pasakė, vadinasi taip ir bus.- Kiek mieliau pasakė. Kiek džiaugėsi, kad čia tik kačiukas ir, kad nepadarė žalos klanui,- Plaukti moki?

Nesusilaikė ir vyptelėjo, bet greit tai pavertė miela šypsena.
- Aš ne iš upės klano, kiek žinau, - ištarė.

- Gerai,- Žaliažiedė švelniai paėmė kačiuką ir nusinešė. Vis dėl to jis tik kačiukas, nors ir gana didelis, gal mokinio amžiaus, jai buvo kiek gaila, kad teks jį palikti likimo valiai. Matė jo persikreipusią šypseną ir suprato, kad tas mielas veidelis buvo tik vaidmainiavimas. Lėtai ėjo link įėjimo.

Pabudo pamatė, kad šalia guli Uogytė, O paklydelio nėra. Gaila, kad neatsisveikino. Pagalvojo ji, prisitraukė arčiau Uogytę ir lyžtelėjusi jos galvytę atsimerkusi svajojo.

Atbėgusi padėjo zylutę Uogytei.
- Čia Tau nuo Pulsuojančios le... Pulso,- kiek sutriko, bet pabaigė sakinį, šyptelėjo,- Aš jį palydėjau, o jis pagavęs zylutę pasakė Tau atnešti,- Tada kiek pašnairavo į Žiedadulkę,- Kitą kartą katinėlių kvepiančių valkatomis ar vienišiais nenešk į vaistytojo urvą, o tiesiai pas vadę. Ne Tu turi daryti sprendimus pasilikti katinėlį, o vadė,- nežymiai šyptelėjo ji. Nenorėjo niekam gadinti nuotaikos nors pati buvo ne kokios. Išėjo iš urvo.

Kačiuke nustebo, Kad gavo zylute. Butent is Pulso. Kaip dziugu! Turi drauga, bet gaila, Kad Jo daugiau nebepamatys.
- Aciu- sumurkė ji ir priėjusi arčiau zylutės ėmė dorotį jį iki paskutinio kaulo. Baigiusi ji atsistojo ir nubėgo apsidairyti po stovyklą.

Visa pasibjaurėjusi ir kvailai atrodanti, Uogytė atsitupė prie vaistytojos įėjimo ir ėmė murmėti žodžius, nors ir pati nesuprato, ką ji kalba. Jos uodegytės galas buvo šlapias, o likusi dalis papuošta šerno išmata. Tas pats ir su kačiukės snukučiu, letenoms ir pilvuku. Nugarėlė liko drėgna. Ėmė laukti patyčių iš Juodosios Žiedadulkės ir Katžolės. Drebėdama ir nebegalėjusi iškęsti ji nubėgo atgal atkeršyti vandeniui. Už viską.
----------------
Pikta ji atsigulė šalia Juodosios Žiedadulkės ėmė raudoti. Ji jau nebepamatys Pulsionačios Letenos... Niekada. Uogytei žodis "Niekada" labai sunervindavo. Atrodo lyg jai į širdį kažkas įdurė.

-Mažute. kas yra?-Paklaususi nuvalė ašaras uodega ir su letena švelniai apkabino, tačiau taip, kad neprispaustu.

- Zaliaziede neleidzia man draugauti su Pulsuojancia Letena... Pulsu- eme skustis ji ir snukucio pasitryne I kares pakakle.
----
Noriu vėl jį sutikti pagalvojo ji ir atsistojusi lyžtelėjo Juodają Žiedadulkę ir nubėgo.

Atsikėlusi išbėgo iš urvo.

Sugrįžusi pas vaistytoją ji nuliudo nepamačiusi Juodosios Žiedadulkės. Prisiglaudusi šalia vaistytojos ji ėmė ramiai knartki.

Vakarė įžengė į vaistytojos urvą ir akimis susirado Uogytę. Krenkštelėjo, svarstydama ar verta ją žadinti, ar ne.

Kačiukė pasiraižė ir pramerkė akis.
- Vakaro Žvaigždė?- spėjo Uogytė.

- Teisingai, Uogyte, - linktelėjo katė ir pamačiusi, kad mažylė jau pabudo priėjo kiek arčiau, kad nereikėtų šaukti. Žvilgtelėjo sau per petį, ar ateina Žaliažiedė.