Augykla

Valdovė pasisveikino su Nakties Pėda.

- Kaip kačiukei?- susidomėjo ji.

- Gerai,- sumurkė Lava,- o tu jau tikra vaistytojo mokinė...

Kačiukė gūžtelėjo pečiais.
- Dar net nepradėjau mokytis- burbtelėjo.

Žaliažiedė įžengė į urvą. Jai labai rūpėjo ta naujagimė, ji suprato, kad pati norėjo kačiukų. Dar prisiminė kaip juokdavosi, kai buvo mokinė, iš Žibuoklės, kad ji užsigeidė kačiuko... Be to, Lava buvo kaip ir jos draugė. Dažnai su ja apie ką nors paplepėdavo, dažniau apie skaudžias temas. Priėjusi ji lyžtelėjo Nakties Pėdos galvą, o tada atsigulė prie Lavos ir prisiglaudė, žvelgė į Aušrą ir šypsojosi.
- Girdėjau, kad tapai mokine, Nakties Pėda. Sveikinu,- šyptelėjo. Tada atsisuko į Lavą,- Kaip Tau sekasi, m? Ar netrūksta maisto ir neraižo pilvo Aušrai?

Kaciuke linktelejo karei, kai si iejo I urva.
- Aciu- sumurmejo Nakties Peda.

- Viskas gerai.- sumurkė Lava,- tik gal galėtų kas nors atnešti paėsti?
Tada lyžtelėjo Aušros galvytę.

Karys atėjo čia atsekęs sesės kvapu ir sumiaukė:
- Upė jau užšalusi...
O paskui tyliai, kad girdėtų tik sesė:
- O aš nemoku pereiti per ledą.... o juk reikia pamedžioti..

Žaliažiedė prasibudino nuo miegų ir pasirąžė. Atsisuko į Trenksmą ir lyžtelėjus Aušrą bei Lavą nutapeno.

Atsidusęs nupėdino paskui.

Atbėgusi Žaliažiedė padėjo pelėną Lavai ir atsigulė šalia. Ėmė laižytis kailį. Matėsi kaip ji sulyso, nes mažai valgė. Baigusi atsisuko ir Aušrą ir atsigulė. Ėmė švelniai glostyti jos galvelę uodega.

Lava sumurkė Žaliažiedei. Dalį pelėno atplėšė Aušrai, o kitą dalį suėdė. Tada ėmė laižytis kailį.

Trenksmas atėjo čia su pelėnu nasruose. Pamatęs kokia sesė sulysusi tuoj pat nusprendė ką daryti. Duos savojo pelėno. Žaliažiedei atplėšė daugiau nei pusę pelėno, o sau pasiliko tik mažiuką gabaliuką.

Kačiukė žiurėjo kaip visi gardžiuojasi maistu. Sugurgus jos pilvui Uogytė atsistojo ir visiems linktelėjusi nutipeno.

Žaliažiedė dėkingai sumurkė. Krimstelėjo ir sušuko:
-Nakties Pėda?

Trenksmas per akimirką suėdė tą menką gabaliuką. Nors tai visiškai nenumalšino alkio.

Vaistytojos mokinei nuėjus ji atsisuko į pelėną ir dar kartą krimstelėjo. Jis buvo apgailėtinai mažas, o vieno pelėno net vienam kariui nepakanka, ką kalbėti apie du. Palikusi dar gabaliuką stumtelėjo link Trenksmo ir sumurkė:
- Ačiū, bet aš daugiau nenoriu,- sumelavo.

- Ne... tu suėsk... man užteks...- apgailėtinai sumiaukė.

- Aš nebenoriu, man užteko,- šyptelėjo ir paliko pelėną,- Tu ir taip mažiau gavai, valgyk ir nesiraukyk.

Atsidusęs suėdė tą menką gabaliuką ir dėkingai šyptelėjo sesei.

Aušra prabudo ir atmerkus akis nužvelgė pilną augyklą kačių. Dirstelėjo į pelės gabaliuką ir įdėmiai apuostė. Krepštelėjo nagais ir gabaliukas pajudėjo. Katytė susiraukė ir pasislėpė po Lava. Tada išlindo ir vėl priėjo. Atsikando, o tada ir nieko neliko. Apsilaižė ūsus.

Žaliažiedė sumurkė.
- Vėliau tik tokius ir valgysi skanėstus,- šyptelėjo ir prisiminė kaip pati buvo kačiukė ir pirmą kartą ragavo žuvies.

Katytė sukarpė ausimis.
- Mama, - miauktelėjo ir ropodama atsidūrė prie Žaliažiedės.

Žalaižiedė kiek atsitraukė ir ėmė po truputį judinti uodegą, kviesdama Aušrą pažaisti.
- Mama yra Lava, aš- Žaliažiedė, bet Tau turbūt bus per sunku ištarti,- nusijuokė ir toliau judino uodegą.

Katė sumurkė dukrai, kai ši pirmą kartą paragavo grobio.