Stovyklos vidurys

Katytė nunarinusi galvelę klausėsi ką kalba katės ir katinai. Jos ypač nepaguodė senolio poetriai ar kaip pvadinti, kaip tik labiau nuliūdo. Pamačiusi tetą kiek linktelėjo jai, ir iš lėto pradėjo prisiminti įvairias akimirkas su ja. Buvo trumpai. Tuo tarpu kačiukė pajuto neapsakomą pykčio jausmą, bangą, kodėl ją paliko mama. Ji turėjo būti su ja, kai ta taps kare, palaikyti sunkiomis akimirkomis. Tuomet apsižvalgė, ar nemato tėvo. Jo nematė, ir ji kažin kada jį matė. Susiraukusi ir nelaiminga stebėjo mamos kūna, gal ta atsikels ir pasakys, kad juokauja..

Vakarė iš savo urvo išbėgo, bet bėgdama suprato, kad jau nieko nebepakeis. Tad į stovyklos vidurį ji įžengė tvirtai, kaip ir priklauso vadei. Skausmą užrakinusi giliai širdyje ji žengė į priekį. Pamačiusi dukros lavoną katė priėjusi atsitūpė prie jos. Vakarės snukutis nieko nesakė. Nei skausmo, nei liūdesio ji nerodė. Vadė tik lyžtelėjo jau atvėsusį Žiedadulkės kūną ir palenkusi galvą tupėjo prie katės. Ji nejudėjo, neverkė, nerodė jokių emocijų. Viskas virė jos viduje, širdyje, galvoje. Ji nebeturėjo ašarų verkti, dabar ji nenorėjo nieko daryti tik tupėti šalia iki galo. Vadė atsiminė kitus kartus.. kai mirė kiti jos vaikai. Beribis skausmas, plėšymasis į visas puses, teisybės aiškinimasis, kerštas.. tuomet jai norėjosi staugti it vilkui, bet dabar viskas buvo kitaip. Dabar ji jautė, kad nebeturi jėgų visam tam. Tad ji tiesiog mintyse peržvelgė gražiausias akimirkas su dukra, prisiminė viską nuo jos gimimo iki mirties.
Vakaro Žvaigždė tik gailėjosi, kad nebuvo su dukra, kai jai buvo sunkiausia. Kad turėjo atlikti savo pareigas ir Juodosios Žiedadulkės artimieji buvo visai kiti, nei turėtų būti. Ji beveik nepažinojo tėvo, motina jai beveik neskyrė dėmesio, su seserimis ji beveik nebendravo.. O svarbiausia, kad katė neatėjo aplankyti dukros paskutinėmis jos gyvenimo dienomis. Paskutinėmis akimirkomis ji rūpinosi Lava ir Demoniška Pėda, o ne savo tikra dukterimi. Žvaigždės klanas nesuteikė jai progos atsisveikinti ir būti su ja, nesuteikė progos pasikalbėti, atsiprašyti.
Dėl to vadė gailėjosi labiausiai.

Pašvaistės Atspindys priėjo prie motinos. Patrynė snukutį į jos petį.

Debesų Uodega kaip ir privaloma pratupėjo prie kūno visą naktį. Pagal tradiciją klano narę turėjo užkasti klano senolis, bet Debesų Uodega manė, kad Trenksmas labai užpyks ,kad nespėjo atsisveikinti su mylimaja.

Lapų Šnaresys kažkur vidurį nakties nusmigo ir dabar ramiausiai parpė.

Dyglys priėjęs prie senolio trenkė uodega jam per viršugalvį.

-GELBĖKITĖS - DANGUS GRIŪVA!-senolis žaibiškai stryktelėjo ant savo keturių letenų ir paklaikęs žvalgėsi aplinkui.

Dyglys pašnairavo į jį.
- Jei nori miego, tai tam yra senolių urvas, Lapų Šnaresy...Manau geriau žinai negu aš, kad reikia laikytis kai kurių pagarbos mirusiam taisyklių.

-Na ji nebuvo itin artima man. Kada reikės užkasti?
Jis pakėlė galvą į dangų. Aplinkui lavoną ratus jau suko įvairios varnos.

Vadė nereagavo į aplinkinius tik tupėjo šalia dukters. Jautė netoliese dukrą ir buvo dėkinga jai už palaikymą. Taip pat matė anūkę, bet nusprendė jos motinos žodžius jai perduoti vėliau. Tam bus daug laiko.

- Ji buvo klano dalis, - sukniaukė Dyglys ir pažvelgė į vadę.

Lapų Šnaresys atsistojo ir atsitūpė prie Vakaro Žvaigždės. Galbūt jis sugebės pakelti jai nuotaiką.
-Kažkada ir aš taip gulėsiu.-sumiaukė žiūrėdamas į lavoną.-Ar palaidosi mane gražioje vietoje?-pasiteiravo Lapų Šnaresys Vakaro Žvaigždės.

- Ačiū, - galų gale kimiai ištarė ji. Dėkojo visiems. Dukai už paramą, klaniečiams už gerus žodžius, senoliui už klausimą
- Žinoma. Prie upės, gerai? - sukniaukė ji senoliui ir žvilgtelėjo į mirusią dukrą. Ji irgi galėtų būti palaidota prie upės.. ten, kur jos vieta.

Deja, katytės mama neprisikėlė iš numirusiųjų, neatsikėlė ir nenusijuokė, kad juokauja, kad apsimeta mirštanti. Katytė naiviai mąstė, bet to neparodė. Išorinis kūnelis buvo plonas, atrodė, kad kačiukė turėtų susirgti, juk prie mamos išbuvo visą dieną. Bet taip nebus. Jos vidus degė iš ašarų lavinos, nes suprato, kad nebebus tos katės, kuri atrodė pati protingiausia, pati mieliausia, pati gražiausia žemėje. Kačiukė vėl nunarino galvelę ir klausėsi kačių.

Dyglys linktelėjo vadei.

Lapų Šnaresys papurtė galvą ir prunkštelėjo.
-Taip lengvai neišsisuksit. Turėsit nutempti mano kūną atgal į senąsias teritorijas. Čia man svetima žemė.

- Jos sudegusios, - liūdnai sukniaukė karys.

Vadė jautė šalia gedinčią anūkę. Ji pažvelė į mokinę ir tyliai atsiduso. Ji anksti neteko motinos.. per anksti. Katė pažadėjo sau šiai katytei suteikti daugiau dėmesio. Tą dėmesį, kurio neatidavė Žiedadulkei. Motinos ji jai neatstos, bet bent bus gera senelė. Tokia, kokios pati Vakarė neturėjo.
- Šnaresy, žinai, kiek mes ten turėsim keliauti? - išpūtusi akis paklausė ji.

-Kiek atsimenu degė tik Vėjo ir rodos Šešėlio klano teritorijas. Ugniai užgesus visas teritorijas užėmė valkatos.-priminė jam Lapų Šnaresys.
-Žinau. Todėl ir nešit mano brangiausiąjį užpakalį ten.-užsispyręs tarė Lapų Šnaresys.

- Tada galim pradėt keliaut jau dabar, - prunkštelėjo ji.

Debesų Uodega pažvelgė į Lapų Šnaresį. Nesuprato ar panaši į jį ar ne.

-Nežadu dar pakratyti kojų. Išgriaužkit.-sukniaukė Lapų Šnaresys ir valiūkiškai mirktelėjo draugei.

- Per sunkus esi...Teks tave palaidoti prie dvikojų namų, - paerzino jį Dyglys.

[ Degė lyg visos ;DDD]

Katytė liūdnai klausėsi katinų, kol pati su degančia galva nuo minčių ir ašarų, tyliai nuėjo į mokinių urvą.