Stovyklos vidurys

Vadė dėkinga linktelėjo ir ėmė ėsti žuvį.

Karė pasipurtė nes buvo kiek apsnūdusi. Žvilgtelėjusi į dangų nupėdino.

Trenksmas atėjęs atsitūpė atokiau nuo kačių. Tada ėmė laižytis kailį, taip pat ir senas žaizdas.

The member 'PerkuNaS' has done the following action : Veiksmai

'G - Tu pats' : 8, 9, 2

Katinas pasipurtęs toliau tvarkėsi kailį.

Vyresnioji karė atpėdinusi atsitūpė kiek atokiau. Tada ėmė godžiai ėsti žuvį. Ją suėdusi mintyse padėko žvaigždėklaniui už jos gyvybę, ir užkasė grobio kaulelius. Tai padariusi ėmė laižytis baltą kailį.

Katytė pasipurtė, mat buvo užmigusi. Vis dar mieguista pasirąžė kailį ir prisiminė, jog šiandien jai reikia tvarkyti urvus. Tačiau taip pat ir Demoniškai pėdai, tad kiekvienam po pusę. Mokinė šyptelėjo ir nuėjo.

Trenksmas baigęs tvarkytis kailį nuėjo.

Vakarė po kiek laiko atsistojo ir nuėjo.

Mokinys atėjo čionai, lengvai atsipūtęs išsirietė ant žolės ir ėmė ėsti žuvį.

Audra suėdusi grobį užkasė kaulus ir priėjo prie mokinio.
- Sveika, - sukniaukė.

Audra pasirąžiusi nuėjo.

Katė atėjusi atsitūpė. Pasidėjusi grobius palei save apsilaižė ūsus. Iš Šnaresio paimtą seną voverę, Audra sudorojo greitai, o tada ėmė žuvies. Jos ėsti taip pat neužtruko. Suėdusi grobių kaulus užkasė stovyklos viduryje ir tyliai sukalbėjo trumpą maldelę už suteiktą grobį. Tada ėmė tvarkytis kailį. Tai atlikusi išsitiesė ant žemės ir mėgavosi šiltu naujųjų lapų laiku.

Atbėgusi mokinė atsisėdo šalia karės ir ėmė ją stebėti.
- Jūs esate Audra, teip?- paklausė ji sumišusi. Daug mėnulių ji nesikalbėjo su upiečiai, tad pamišo jų vardus.

Katė pakėlusi akis į vaistytojos mokinę linktelėjo.

- Taip ir maniau- sukniaukė ji ir kiek pagalvojusi paklausė- Žinau, kad elgiuosi kaip lapės mėšlė, bet ar tiesa, kad Pilkaletenis... Negyvas?

Pilkaletenis...negyvas...kada visa tai buvo? Negi...
- Taip, jau gan seniai, - miauktelėjo ir pasilaižė leteną.

- A... Visdelto dvasios nemelavo- atsiduso ji ir nuleido galvelę- Atleisk... Kad praradai savo brolį. Jis būtų tapęs puikiu kariu.
Pakėlusi akis į dangų ėmė laukti dvasių. Staiga jai į akis įsiveržė dvasia. Atrodo lyg jos kojos pakilo nuo žemės, bet ilgai netrukus vėl kažkur atsidurė. Išsigandusi Nakties Pėda pažvelgė į mėlynus spindulius, kurie pakeitė jos kailiuką sidabriniai. Kažkos daiktas spindėjo kaip saulė priekyje, bet negalėjo atspėti kas. Staiga ji atsidūrė vėl stovyklos viduryje. Giliai alsuodama ji suprato. Dvasios kviečia ją į vaistytojų susirinkimą. Nežymiai linktelėjusi Audrai ji nubėgo link mėnulio akmens.

Lava išsilaižiusi kailį nužvelgė Nakties Pėdą, o tada trumpam žvilgtelėjusi į dangų nubėgo.

Audra tik linktelėjo Nakties Pėdai ir sumirksėjo akimis. Nuleido akis į savo letenas ir kurį laiką paniro į apmąstymus. Daug galvojo apie brolį, Pilkaletenį, kaip kai dar buvo kačiukas, ji nekentė jo, o dabar daug ką atiduotų, kad jis vėl trintų subinę kur nors netoliese. Audra pasipurtė ir vėl grįžo į realybę. Tuščiomis akimis pažvelgė į tuščia stovyklą. O anksčiau čia tupėdavo daug karių, mokinių, stovykla knibždėdavo, o dabar tik ji zuja aplinkui per aplinkui, nerasdama sau vietos. Karė šiandien nesitvarkė kailio, atsistojo ir išpėdino taip kaip vėjas buvo pašiaušęs kailį, jis ir liko styroti.

Katė atėjusi atsitūpė ir ėmė kruopščiai praustis kailį. Mintyse svarstė, ką daryti dėl klano pasyvumo.

Susierzinusi Vakarė nusliūkino į savo urvą.

Debesų Uodega atėjo ir atsigulusi melduose pradėjo ėsti balandį.

[ balandį ? XDDDDDDDDDDDD omg, kai ką priminė XDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDD ]

Trenksmas atpėdinęs atsitūpė. Ėmė gardžiai ėsti pelėną. Jį suėdęs užkasė jo kaulus ir apsilaižė ūsus. Tada priėjo prie Debesų Uodegos ir ėmė tyliai, vos girdimai murkti.