Senolių urvas

Minkštas, kaip ir dauguma urvų iš švendrų bei nendrių raizgalynės padarytas urvas, vienu šonu prijungtas prie gluosnio kelmo. Čia, po šaknimis yra nemaža išrausta ola, tad urvas tęsiasi ir joje.

Visa gauja atėjo. Kaprizė padėjo Pūkę per vidurį urvo. Lapų Šnaresys įvarė Papartį jai iš paskos.
Trys kariai pradėjo saugoti belaisvius.
-Kažkaip niekas nesikeičia,-nusijuokė Kaprizė.

Dyglys įėjo pasisveikino linkteldamas.

Lapų Šnaresys pažvelgė į Dyglio nuo kailio varvantį vandenį:
-Puiku. Belaisviai,nors ir pabėgę iš šito urvo,negalės pabėgti nes nuskęs. Tas pats ir su Perkūno klanu. Jie nemoka plaukti,-nusijuokė.

Rudakailė pajuto ,kad ilgai neištvers. Ji sunkiai pradėjo šnopuoti ir palikusi 3 karius saugoti belaisvių išsverdėjo iš urvo.

Papartis atsargiai žvilgtelėjo į Lapų Šnaresį.
- Turbūt jau per daug Jums patikome, - gūžtelėjo kačiukas. - Mat nesitariate su Perkūno klanu.

-Ketinome,-priminė jam Lapų Šnaresys,-Jeigu ne tos prakeiktos valkatos tikriausiai jūs jau sėdėtumėte namie. O dabar net nežinome kiek teritorijų turime..
Jis šyptelėjo.

- Valkatos... - nutęsė kačiukas. - Šiaip ar taip, jau seniai turėčiau būti mokinys, - vaistytojos mokinys, pridūrė mintyse Papartis. - Juk Jūs iš mūsų norite teritorijų? Girdėjau ką sakė vadas, teritorijų jis už mumis neduos ir aš manau, kad jo elgesys teisingas... - sukniaukė jis ir atsiduso.

-Manau manyčiau lygiai taip pat jeigu būčiau belaisvėje aš,-tarė karys,-Deja nežinau kiek laiko Vadė lieps mums čia jus laikyti. Be jos įsakymų mes nieko negalime padaryti.

Ji atėjo čia ir atsitūpė.

[kiek supratau esu čia]
Pūkė atsimerkė ir tyliai suinkštė. Prisiglaudė prie Paparčio.

Jis atsigręžė į Pūką - kačiukę kuri dėl jo kaltės kentėjo.
- Atleisk, - sušnabždėjo jei ir kiek atsitraukė, kad Pūkei nereikėtų vėl kentėti. Tuomet nusprendė, kad verčiau nieko jei nebesakys. - Tuomet belieka laukti kol... pasensiu, - sukniaukė jis Lapų Šnaresiui. Arba mirsiu, pridūrė mintyse.

Lapų Šnaresys įbedė akis į vadę:
-Vis dar laukiu nuosprendžio.

Atėjo ir atsitūpė, saugodama išėjima.

-Kokio nuosprendžio?

-Ką darysim su belaisviais,-jau visai suirzo katinas,-Jau beveik mėnulį nieko neveikiame ,o vaidiname aukles. Tai ką su jais darom?

-Nužudom,-sumurmėjo ir atsigulė.

-Čia ir dabar?-paklausė jis.

Mokinė klausėsi vadės ir Lapų Šnaresio pokalbio, visai nekreipė dėmesio į žudyma ir į pačius belaisvius.

Lapų Šnaresys susižvelgė su Kaprize. Tai turi padaryti jie. Greitai ir humaniškai. Lapų Šnaresys žiūrėjo į vadę. Laukė atsakymo.

-Taip,na,jei norit,galit ir kitur išsitempt,pasitelkit vaizduotę,-gūžt pečiais.

-Hmm,-pažvelgė į Jūrinę pėdą ,ar temtis ją kartu ar ne.

Ji išsišiepė, rodydama kad nori kartu.

-Tikrai nori tai matyti?-abejodamas tarė Lapų Šnaresys,-Naktį sapnuosi košmarus.

-Joks čia ne košmaras,malonumas naikint perkūniečius,-suniurzgė ir ėmė laižytis kailį.