Miškelis

– O kaip atsiranda vienišiai?– žiūrėjo į Kadagį patenkintom akim.

- Gimsta, atsiskiria nuo klanų arba atsibasto. Na, vienišiai yra visos katės, kurios negyvena klanuose ar pas dvikojus.

– Nori pasakyti tarp vienišių negali gimti vienišius?– išplėtė iš nuostabos akis Ledokšnis.

- Ne, aišku, kad gali, - papurtė galvą ir nusijuokė.

– Jei esi vienišius, vadinasi nemėgsti kontaktuoti su kitomis katėmis, taip?– pasitikslino Ledokšnis.

- Nebūtinai. Kartais vienišiai gyvena keliese.

– O ar tu gyveni?– pakarpė ausimis.

- ...anksčiau... anksčiau gyvenau, - tyliai pasakė ir nusuko akis į lauką. - Bet dabar irgi gyvenu.

– O kur jie? Kodėl tu ne su jais?– atsisėdo arčiau Kadagio.

- Jie toli nuo čia. Išėjau, nes... jaučiausi vienišas, - katinas pasijautė kvailai.

– O ar žinai kas kelia tokį jausmą tau?– pakėlė galvą, kad galėtų pamatyti katino akis.

- Katės, kurios gyveno su manimi, - atsiduso.

– Ar jos tau ko nesuteikė?– toliau klausinėjo Ledokšnis.

- Ne, - nusijuokė. - Tiesiog jos turėjo kažką, o to neturėjau aš. Ir tai vertė mane jaustis tarsi ten nepriklausyčiau.

– O ką jie turėjo?– sumiaukė.

- Kai paaugsi, suprasi, - šyptelėjo.

– Ar man dar ilgai reikės augti?– papūtė uodegą Ledokšnis.

- Nežinau, kai laikas ateis... - nepabaigė sakinio ir įsispoksojo į lauką.

Ledokšnis letena stumtelėjo Kadagiui į šoną.
– O apie ką tu mąstai?– nelabai patenkintas suburbėjo.

- Nežinau, apie daug ką, - šyptelėjo.

Ledokšnis atsiduso.
– Kur mes eisime ryt?... Poryt?... Užporyt?...– nutęsė kačiukas.

- Kur akys ves, mes juk klajokliai, - gūžtelėjo.

– Ar tu ten niekada negrįši? Nepasiilgsi jų?– sukniaukė.

- Geriau yra klajoti, negu būti vietoje, kurioje nepriklausai būti.

– Tai kaip jie gali būti vienišiai, jeigu turi tam tikrą bendruomenę?– pasimetė Ledokšnis.