Miškelis

– Labai kilnu iš jūsų pusės,– tyliau tarė,– kaip man reikės atsilyginti?

- Atlygio man nereikia, aš ne kokia klanų katė, - subambėjo.

– O ar jų čia yra aplinkui kur nors?– pakėlė ausis Ledokšnis, pasiruošęs klausytis.

- Ne, jos gan toli nuo čia.

– Ar jie blogi?– sustingo Ledokšnis ir įsmeigė išgąsčio pilnas akis į Kadagį.

- Galima sakyti, - vienišius įsispoksojo į akmenį.

– Papasakok daugiau,– paprašė Ledokšnis, dar labiau prisiglaudęs prie Kadagio.

Jis linktelėjo ir susimąstęs paniro į prisiminimus.
- Kai buvau maždaug tokio amžiaus kaip tu, užklydau į jų valdas. Bet jos nė neklausinėję mane puolė ir išspirdavo lauk, nors buvau už juos daug kartų mažesnis ir silpnesnis. Nesuprantu, ko jos taip saugo tas teritorijas ir kam jų jiems tiek reikia. Saugo tarsi savo gyvastį.

Ledokšnis nuleido akis į žemę. Kurį laiką tylėjo.

- Ką galvoji? - pasiteiravo.

– Apie tų kačių veiksmus – jų priežastį,– sumurmėjo Ledokšnis.

- Ilgai teks galvoti, nes aš ir pats atsakymo nebežinau, - šyptelėjo ir nusprendė pakeisti temą. - Tu alkanas?

– Kaip klaidžiojęs nežinioje nežinia kiek laiko – nelabai, o tu?– Ledokšnis pamankštino letenas, tikrino ar, jei prireiktų, galėtų atsistoti ant kojų.

- Tai lik čia, aš einu pamedžioti, - sukniaukė, nes ir pačiam pilvas grojo maršą.

– Grįši?!– kiek susijaudinusiu balsu sumiaukė Ledokšnis, staigiai pakilęs. Susigėdęs susigūžė.

- Tai aišku! - nusijuokę, ir pakilęs išlėkė iš urvelio. Tada sniegu nuklampojo link kažkokių nematytų kalnų.

Ledokšnis atsisėdęs kantriai laukė žiūrėdamas pro urvelio angą.

Kadagys pribėgo prie urvelio ir pergalingai iškėlęs uodegą įėjo į vidų su dviem pelėnais nasruose. Vieną padavė Ledokšniui, o su kitu susirangė šalia jo.
- Ar esi ėdęs pelėną, pelę ar kitą žvėrelį? - paklausė.

Ledokšnis linktelėjo.
– Esu valgęs neaiškią mėsą, kuri nekaip kvepėjo,- smalsiom akim nužiūrinėjo pelėną,– apie pelėnus, peles nesu girdėjęs...– kiek nutilo. Jautėsi nepatogiai. Letena paminkė pelėno kūnelį,– man tikrai galima valgyti?...

- Nagi, ėsk, - paragino ir kad jam būtų drąsiau pats atsikando pelėno. - Mmm.

Ledokšnis pasilenkė prie pelėno. Įtraukė šviežios mėsos kvapą. Apsilaižė ir atsikando labai mažą kasniuką. Klausiamai pažiūrėjo į Kadagį.

- Na? - paklausė.

Ledokšnis atsikando dar kartą.
– Kur kas skaniau nei valgydavau anksčiau!– garsiai sumiaukė ir pradėjo murkdamas glaustytis prie Kadagio, taip dėkodamas jam.

- Tik iš tos laimės nesutrypk visko, - sukikeno ir pats ėmė ėsti savąjį pelėną.

Ledokšnis sėdo pabaigti ėsti pelėną. Baigęs apsilaižė nuo snukučio mėsos skonį ir pradėjo praustis.