Augykla

Tyla visai jau ne mėgstantis zysti ir kniūkauti kačiukas. Tiesiog ji buvo kačiukas, o ne turbo mažylis, iškart galintis kalbėti, matyti, vaikščioti ir ėsti mėsą. Kaip ir kiekvienam kačiukui priklauso, Tyla kniauksėjo, kai gimė ir domisi viskuo, kas ją supa. Juk nesužinos taip paprastai visko. O ištikrųjų, Tyla pakankamai ramus kačiukas. Santūriai guli savo guolyje ir nerėkauja be reikalo.

-Ne,-paprieštaravo Juodajai Liepsnai atsakydama į abu klausymus. Tuomet toliau kalbėjo su Tyla.
-Taip, ta stovykla čia. Mes esame augykloje.-Nusišypsojo. Klanas-tai vieta, kur gyvename mes ir dar daugelis kitų kačių. Matai, yra keturi klanai. Mes gyvename Upės klane. Čia yra daug žuvies ir vandens,-nusijuokė ir iškart paaiškino.-Žuvis-tai tas daiktas, kurį valgei. o vanduo. Na tai vieta, kur mes maudomės, kad galėtume nusiprausti,-viską išklojo.

- Mmmm...,- numykė išplėtusi savo neįprastos spalvos akis.- O augykla yra stovykloje?- ėmė logiškai mąstyti ji.

-Būtent.-Atsakė.-Ar žinai, kas yra karys?-paklausė.-Jei nori, galiu paaiškinti,-nusišypsojo.

- Aha,- linktelėjo.- O kas yra... Katinas?- pasidomėjo. Kačiuko klausimai buvo tokie kvaili ir elementarūs, tačiau tai iš dalies galėjo būti ir labai miela.

Plunksna ėmė galvoti kaip čia atsakiusi.
-Katinas... Na... Tai yra tas pats, kas ir tu, tik kad jis yra vyriškosios giminės. O tu esi katė.-Paaiškino kiek galėdama suprantamiau.-Klausyk, ryt ryte jei ką mane pažadink, o aš jau noriu miego,-nusižiovavo.-Ir tu eik, gerai?-nusišypsojo ir susigūžusi ramiai užsimerkė.

[Jau turiu eiti. Byeš.]

[ Ikii (: ]

- Aha...- tarė ir dar ilgai galvojo apie visokius dalykus. Kaip katinų padėtį klane, apie tai, ką jie veikia, kas yra karys, kiek ji čia dar laiko gyvens, ką ji veiks, kaip visų vardai, kas tie mėnuliai ir tie skaičiai, kokie spalvų pavadinimai ir taip toliau.
Ilgai ją klausimams bekankinant, ji pagaliau nurėpliojo arčiau mamos. Tuomet išstūmė žuvį iš guolio, kuri čia buvo palikta ir pasilaižiusi petuką palindo po motinos šilta ir puria pakakle. Suklapsėjus rusvom akytėm, kurios su kiekviena diena vis ryškėja ir darosi panašios į vyšnias, kačiukas užsimerkė ir murktelėjęs saldžiai įmigo.

Karys tyliai kaip šnipas išėjo iš urvo.

Katytė pabudo ir nupraususi savo kačiukus pažvelgė į Tylą.
-Psss.-Tyliai murktelėjo jai neprižadindama kitų.

Sakalo Mirtis atėjo ir atsitūpė. Ruda uodega apklojo letenas ir šaltu žvilgsniu apžvelgė kačiukus, bet buvo matyti ir švelnumo kibirkštėlės.

Kačiukas sumišęs stebėjo visas kates. Šnabždesys matė, kad visų kačių snukučiai lyg ir judėjo. Gal jie skleidė kažkokius garsus, tačiau katinėlis jų negalėjo išgirsti. Jis nieko negirdėjo, tik spengiančią tylą. Katinėlis nusnaudęs kelias valandėles pasipurtė. Jautėsi alkanas, tačiau motinos pieno jau nebesinorėjo. Katukas išplėstomis akutėmis žvelgė į kažkokiu grobius, kuriuos suėdė kiti. Kačiukas papurtė galvytė ir liūdnai sumiaukė, tačiau savo kniauksmo Šnabždesys negirdėjo.

Sakalo Mirtis šyptelėjo ir apsižvalgė. Tada paėmė vieną žuvį ir stumtelėjo ją arčiau Šnabždesio. Tada perliejo Plunksną lediniu žvilgsniu. Kažkodėl ši katė jai buvo iš kažkur matyta, bet atrodo, lyg karė būtų tą valdovę pamiršusi ir vien dėl to, Sakalo Mirtis nemėgo Plunksnos.

Kačiukas pažvelgė į katę, kuri prie jo padėjo kažkokį keistą, tačiau gardžiai kvepiantį padarą. Smalsiai apuostė prie jo padėtą daiktą. Išpradžių pasipurtė, o paskui bandė atsikąsti. Deja Šnabždesio dantukai, dar nebuvo tokie aštrūs, kad jis pats sugebėtų atsikąsti žuvies. Katinėlis atsiduso, o tada vėl pabandė atsikąsti. Katukui pavyko atsikąsti visiškai mažą žuvies gabalėlį, jis jį sukramtė. Supratęs, jog ši žuvis skani ir nuo jos galima pasisotinti, Šnabždesys vėl bandė atsikąsti dar.

Iš kart supratusi kur problema, Sakalo Mirtis išleido savo kaip skustuvai aštrius nagus ir supjaustė žuvį į mažus gabaliukus, kad kačiukas galėtų ėsti be jokio vargo.

Katinėlis dėkingai šyptelėjo ir ėmė ėsti žuvį. Kažkodėl jam atrodė, kad grobį reikia suėsti visą, nors palyginus Šnabždesį su žuvimi, jie buvo panašaus dydžio. Po kiek laiko iš žuvies teliko menki kauleliai, o pats Šnabždesys gulėjo ant žemės išvertęs pilvą. Tyliai suinkštė, nes prisiėdė per daug.

Nusišypsojo ir lyžtelėjo kačiuką. Sakalo Mirtis atsigulė šalia Šnabždesio ir pradėjo prausti jo kailį.

- Jis ką, užmigo? - susiraukė vadė visą laiką stebėjusi tik Ungurį.

Žvilgtelėjo į Ungurį.

-Visko gali būti...-sumurmėjo.

Katinas po budėjimo pakėlė galvą ir atsisuko į Ungurį. Suraukė antakius ir piktai pašnairavo. Tada žvilgtelėjo į Tylą, ji buvo šį kart rami, bet dažnai tokia nebūna, nes mėgsta dėmesi ir kniaukia vien dėl jo. Karys atsisėdęs atsisuko į Plunksną.
- Manau šiandien bus puiki diena pravesti kačiukus po stovyklą,- sužnibždėjo.- Pasiimkim kartu ir Tylą bei Šnabždesį, nes kaip matai Rudakailė užmigo savo miegu,- Taręs lyžtetėlėjo Kodėl ji taip šaltai su manimi kalba, visiškai jokios meilės... Gal jos meilė man pamažu bluksta? taip galvodamas išėjo iš urvo.

[Plunksna, pamiršai savo statusą nusistatyt ant valdovės]


---
Atėjęs padėjo vidurį urvo didžiulę vandens žiurkę.
- Manau užteks visiem kačiukam, bei man ir Plunksnai,- kniauktelėjęs pradėjo ėsti gabaliuką vandens pelėno, baigęs padekojo Žvaigždės klanui ir pakasė kaulėlius. Mat katinas laukė kol kiti pradės ėsti, mat norėjo pabaigti likučius.

Sakalo Mirtis sumurkė. Priėjo prie savo buvusio mokytojo ir pradėjo prausti jo kailį.

-Kaip gyveni?-paklausė.

- Gerai,- miauktelėjo.- Kaip jautiesi tapusia kare?- paklausė.

-Gan keistai, bet geriau nei tada kai buvau mokinė. Hmmm.... Tiesa, ką tu man norėjau pasakyti per tą vieną pamoką? Žinau, kad norėjai, bet taip ir nepasakei....

Katinas atsiduso.
- Pasakysiu, bet tik ne čia kai mus stebi tiek daug akių.

-Tai gal einam prie klevų, jeigu taip?

-Gerai, - linktelėjo ir išėjo iš urvo.