Įėjimas

{Ups, netyčia. :3}

Sugavusi vieną žuvį katė tęsė žvejybą.

The member 'zuikis.`' has done the following action : Veiksmai

'ŽVEJYBA' : 2

Atsinešė žuvį ir suraukusi snukutį ėmė tepti brastos akmenis žuvies gleivėm. Akmenys tapo labai slidūs. Jeigu užliptum ant vieno, iškart atsirastum, vandenyje. Skausmo Ašara suėdė žuvį ir perplaukusi upę nubėgo.

Sugavusi ir antrą ji išmetė abi į krantą ir priėjusi ėmė grandyti nuo žuvies gleives ir šiaip riebalus. Padėjo Skausmo Ašarai ir kartu jos aptepė visus akmenis. Bet kas, kas norėtų pereiti akmenimis, neabejotinai nuslystų į vandenį. Vakarė sukrutino ūsus ir įsikandusi žuvis perplaukė upę. Išnėrusi į krantą nusipurtė kailį ir nešina žuvimis nuėjo. Kas nors kitas turės iškasti duobes.

Perplaukė upę ir nubėgo į stovyklą.

Katė išplaukė iš stovyklos nepamiršdama, kad akmenys dabar - spąstai.

Pragaro paukštis atėjo laikydama dvi peles ir dvi ugniažoles dantyse. Pažvelgė į upę, nusipurtė, jam niekada nepatiko vanduo. Atsitūpė. Į stovyklą eidavo tik su pakvietimu, žinoma.

Vadė grįžo į stovyklą.
- KĄ TU ČIA DARAI? - užriko ant valkatos.

Karė perplaukusi upę priėjo prie valkatos, paėmė tas dvi peles [išplėšė jam iš nasrų] ir perplaukusi upę nubėgo.

- Atėjau pas Ugniažolę, - ištarė ir padėjo dvi ugniažoles ant kranto. Kai jam buvo pelės tiesiog išplėstos iš nasrų, atsiduso. - Tos pelės... buvo Ugniažolei, - sumurmėjo.

Vakarė sužaibavo akimis ir suleido nagus į žemę, kad nepultų to valkatos. Buvo pasiryžusi jį nužudyti.
- Sakai, pas Ugniažolę? Negi nepakankamai blogo jai dar padarei? Tu gadini jos gyvenimą, Pragaro Paukšti, ji juk vaistytoja, jos pašaukimas gydyti, o ne poruotis, - sumataravo uodega. - Dar nepažinojau nei vienos valkatos, kuri mokėtų mylėti ar turėtų nors šiek tiek sąžinės, atjautos.. kodėl manai, kad turėčiau patikėti, jog tu kitoks? - kalbėjo Vakaro Žvaigždė. Kadangi išvyti Pragaro Paukščio jai nepavyko, jis grįžo netgi po pralaimėjimo, katė nesuprato, ko valkata vis grįžta.

- Noriu atsiprašyti Ugniažolės... Nenorėjau kad viskas šitaip gautus, aš tiesiog ją labai myliu... Myliu... Myliu... Ją... - ištarė tyliai nuleidęs galvą. - Kodėl jūs to nesuprantat...? - atsiduso.

- Aš tau ką tik pasakiau - valkatos NEJAUČIA meilės, - susierzino katė. Jeigu būtų žinojusi, kaip vakar valkatos užpuolė nemokytus mokinius ir kačiukę.. būtų pateikusi tai, kaip įrodymą, bet, deja, negalėjo.
- Tu esi tikras valkata. Žiaurus, niekam nepaklūstantis, negailestingas. Toks jau esi ir nepasikeisi, - papurtė galvą Vakarė.

- Jeigu būtum mane bent kiek užjautus kai buvau kačiukas... - atsiduso. - Būčiau buvęs upės klano karys, - ištarė. - Gi tu tai žinai... Ir dėl meilės... Kiekviena katė jaučia meilę, kodėl netiki kad ir valkatos gali ją jausti?

- Nes pažinojau tave anksčiau. Tu valkata iš prigimties, ne dėl to, nes tokiu tave pavertė, - papurtė galvą katė.

Šerkšnapėdis jau norėjo bristi į vandenį, bet kitam krante pastebėjo Pragaro Paukštį. Ir vėl jis. Nervingai sumataravo uodega.
- Vakaro Žvaigžde, viskas gerai?

Nesusilaikė nenusišypsojęs.
- Nejaugi? Nejaugi esu toks žiaurus? Tarp kitko, visada buvau geraširdis, tad manęs, mieloji, tu nepažinojai iki galo, vien todėl kad niekada nebuvau upietis, - ištarė.

- Gerai, - atsakė Šerkšnapėdžiui katė ir mintyse pridūrė kol kas. - Eik paėsk, dar nežvejok, esi per silpnas, - rūpestingai sumiaukė vadė ir dėbtelėjo į valkatą lyg sakydama, va, ką tavo draugeliai padarė tokiam jaunam mokiniui.
- O dabar jau per vėlu, pats žinai, - atkirto valkatai katė.

- Niekada nebūna per vėlu, o ypač man, - šyptelėjo. - Tad veskit kas nors mane į Ugniažolės urvą, noriu jai nunešti ugniažolių, - ištarė.

Mokinys linktelėjo ir nepatikliai nužvelgęs Pragaro Paukštį nuėjo.

- Net nesvajok, - atkirto jam katė. - Bandžiau su tavimi geruoju, bandžiau bloguoju, bet jeigu negali suprasti niekaip.. mes tave pribaigsim. Patikėk, nepagailėsiu vienos savo gyvybės tam, kad mano klanas gyventų ramiau, - sušnypštė Vakarė ir pašiaušė kailį, atsistojo į kovos pozą.

- Galvoji Ugniažolę paliksiu po mirties? Ne, aš jos nepaliksiu, atsirasiu jos sapnuose, urve, būsiu su ja bet kokia kaina, - ištarė ir atsitūpė, kautis nenorėjo. Ne kautis čia atėjo. - Kodėl aš tau neaptinku? - paklausė. - na žinau, aš valkata, bet man reikia ne vien tik tai išgirsti...

Pasirodzius vaistytoja su isleistom nagais soko i vandeni ir plauke link valkatos. Kekvienas atsispyrimas kele pykti. Galiausiai islipus ji atsirado prie Pragaro Paukscio.
- Likejimai Zvaigzdes Klanui nuo manes- suurzge ji ir voze katinui per kakla su isleistais nagais.

Pasijuto lyg gavęs antausį... na turbūt tai ir buvo antausis, nors ir vožtas į kaklą. Pažvelgė į Ugniažolę.
- Klausyk, atleisk, nenorėjau tavęs įskaudinti, aš apgailestauju, na gi, Ugniažole... - pradėjo murkti ir teisintis.

- Tu ne tik valkata, tu neturi svarbiausios savybės - nemoki paklusti įsakymams, - aiškino jam katė, kai pamatė atplaukiančią Ugniažolę ir išplėtė akis.
- Ką darai?! Gįžk į stovyklą! - riktelėjo jai. Ir pati galėtų susitvarkyti su valkata, nors, gal ir visai nieko būtų, jeigu vaistytoja sugirditų jam nuodų.. bet Vakarė iškart išmetė iš galvos tokią mintį.