Stovyklos vidurys

Katė išvydusi ateinantį Dyglį iškart priėjo prie jo ir prisiglaudusi lyžtelėjo jį, o paskui miauktelėjo:
- Kodėl pastaruoju metu... tu su manimi mažai bendrauji?- kiek nuliūdusi pažvelgė į jį.

Dyglys nustebęs pažvelgė į karę.
- Lava, atsimink aš ginklanešys ir mažai turiu laiko pabūti su tavimi ar Aušra.

- Bet vistiek... anksčiau daugiau bendraudavai su manimi,- sukniaukė ir pažvelgė į jo akis.

- Nes ankščiau buvo lengviau. Kiti klanai bijojo stoti prieš mus...O dabar viržynė užimta, o upelyje slankioja perkūniečiai, - sukniaukė ginklanešys,- atleisk jei tau atrodo, kad per mažai laiko skiriu Tau. Ir neprisigalvok visokių nesamonių jog turiu kitą, - sukniaukė katinas atsiminęs visas savo meiles.

Lava atsiduso ir nežymiai linktelėjo. Po kokios valandėlės tarė:
- Gal nori eiti pasivaikščioti?..

Dyglys liūdnai šyptelėjo.
- Gal kitą kartą, - ir lyžtelėjęs nuėjo.

Debesų Uodega nuėjo.

Lava atsiduso ir lyžtelėjo savo leteną. Suprato, jog reikia pamedžioti, tad nubėgo link stovyklos išėjimo.

Katė atėjusi atsitūpė ir ėmė praustis kailį. Nujautė kažką negero artėjant.

Dyglys atėjęs pastebėjo vadę. Priėjęs prie jos pagarbiai nusilenkė.
- Radau sužalotą Trenksmą. Nuo jo kailio dvelkė šėšėlio klano kvapas. Pamaniau, kad turėtum žinoti apie tai , -sukniaukė jis.

Katė atėjusi pasisveikino su kitomis ir atsitūpusi nuošaliau ėmė doroti paukštį.

- Kur jį radai? - susierzino vadė. Trenksmu ji jau senai buvo nusivylusi, jos manymu, jis nebuvo vertas tokios kilmės, kokios yra.

Karė atėjusi atsitūpė netoli dukros. Šyptelėjo jai, o tada ėmė gardžiai doroti paukštį pasiimtą iš grobio duobės. Baigusi, mintyse padėkojo žvaigždės klanui už grobį, tada užkasė jo kaulelius. Apsidairė, o tada ėmė laižytis savo baltą kailį.

Katinas lėtai atslinko nuo vaistytojo urvo. Išvydęs Vakarę ir Dyglį nuėjo toliau nuo jų ir atsitūpė kuo toliau nuo visų. Išsitiesė ant žemės. Nesirūpino dėl žaizdų, kurios beveik visos buvo senos. Nesirūpino dėl suteršto krauju kailio ir nesirūpino dėl to, kad nuo jo kailio vis dar aiškiai atsidavė šešėlio klanu, ypač vienos katės kvapu... Trenksmas tik pasipurtė. Ištiesė letenas ir ant jų pasidėjo galvą. Ėmė mąstyti apie kiekvieną sesers pasakytą žodį..

- Prie įėjimo tik kitame upes krante, - sukniaukė Dyglys ir piktai nužvelgė Trenksmą,- Nuo tavęs sklinda šėšėlio klano kvapas dėl ko susikovei ir su kuo?

- Aš nesikoviau,- ramiai sukniaukė Dygliui.

- Nesikovei?- ginklanešys prisimerkė,- Tai iš kur žaizdos? Trankeisi į akmenis gal?

- Mane tik užpuolė, aš nepuoliau,- toliau ramiai kalbėjo karys.

Katė nekantriai linktelėjo ir įkvėpusi oro susiraukė.
- Trenksme, - kreipėsi ji. - Man nesvarbu, kad tu mano anūkas, žinok, kad tinginiauti aš tau neleisiu. Arba pagaliau imi rodyti ištikimybę ir pasiaukojimą klanui, arba aš tave išmesiu. Mums žliumbiančių naminukų nereikia, - rimtai sukniaukė katė. Trenksmas galėjo suprasti, kad tai paskutinis įspėjimas. Vakarė, suprantama, taip pat ilgėjosi Žaliažiedės, bet jau tada, kai ji išdavė klaną Vakarė išmetė ją iš galvos. Nes jos širdyje išdavikams vietos nebuvo.

[Sorry, bet rimtai. Jeigu ir toliau šitaip išsidirbinėsi aš išmesiu Trenksmą iš klano. ;/]

Katinas lėtai pakėlė galvą į vadę ir vėl nusisuko.

- Užpuolė? Šėšėlio vadas, ginklanešys ar paprastas karys? Ir bėje kur valkiojeis jei be priežasties tave puolė?- suurzgė

Trenksmas pažvelgė į Dyglį. Tiesos sakytė nė nemanė. Tad lėtai ir ramiai ėmė kalbėti:
- Užpuolė katė... tiksliau mokinė.. O aš ją tiesiog nubloškiau į medį ir viskas.

- Ir MOKINĖ tave šitaip sudraskė, kad vos gyvas likai? - nusivaipė vadė.

Dyglys neleido galvą. Jam buvo gėda dėl tokio anūko.
- Ar tavęs motina neišauklėjo gal?

zuikis.` rašo:

- Ir MOKINĖ tave šitaip sudraskė, kad vos gyvas likai? - nusivaipė vadė.

- Aš iš anksčiau turėjau žaizdų,- tyliai šnypštelėjo ant senelės.