Vaistytojo urvas

-Lokis. Ne Lokyyyys ,o Lokiiiis.

Žibuoklė trumpai atsiduso. Kai mintys apie upelį vėl bandė smelktis jai į galvą ji nusipurtė bandydama jų atsikratyti.

Žaliažiedė pavartė akis ir priėjusi iškandžiojo erkes iš Šnaresio nugaros. Pakapstė jo kailį ir ištraukusi dar kelias pasakė:
- Turbūt kur į kokį krūmą įlindai. Viskas.

[ Keis, as nupieščiau piešinį Kalėdų progą, ir tau galėsiu parodyti ;D ]

[per pm parodyk]

-Ech.. Juk gyvenam saloje.. Aplinkui vanduo.. Vanduo.. Vanduo..

Karė sukikeno.
-Norėčiau ir aš būt senole,-nusijuokė.

-..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, kartais smėlis ,..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, ..vanduo, nendrės...

Supratom, Šnaresį, supratom,- užkišo jo burną uodega.

- O kodėl jūs esate senolis?- paklausė ji.

Žibuoklė garsiai nusikvatojo ir vėl pažiūrėjo į katytę.
-Įdomu kas jos tėvai? Ar jų kailis irgi toks įdomus ir gražus?

Iš Lapų Šnaresio burnos dar pasklido keletas garsų panašaus į "ir galiausiai vanduo" ir išspjovė Žaliažiedės uodegą.
-Dar krimstelėsiu ir galėsi persivadinti Beuodege..
Jis maloniai atsisuko į kačiukę ir tarė:
-Aš esu lygiai toks pats narys kaip ir kitos katės, tik senesnis, šimtą kartų protingesnis.. Dabar kai atėjo senatvė man atėjo užsitarnautos atostogos. Miegu kiek noriu, valgau kiek noriu.. Ilsiuosi..

Žaliažiedė nusijuokė ir atsitūpė prie katytės.

-Būtų linksmiau jeigu katės ateitų manęs aplankyti ne tik tada kai atneša maisto ar tvarko urvus..

- Aš galėčiau tave aplvankyti- pasisiūlė ji savo noru. Mat šis katinas Uogytei labai patiko.

[ Parodysiu vėliau. Neveikia mamos kompas.]

-Na ,o aš tau tomis progomis kai mane lankysi galėsiu pasakas pasekti.-maloniai tarė katinas.

-Gerai, teks pasakyti Lokio Nagui, kad paskirtų ir karius ar mokinius, kad tave aplankytų,-ji nusijuokė.

- Pasakos- apsidžiaugė vos neapsisisiojusi iš džiaugsmo.

-Tai ,kad vienintelė kačiukė ji.-parodė Lapų Šnaresys į Uogytę,-O karių.. Oho - keli jau tikrai turėtų išeiti.

-Kas tokie?-nusijuokė.-Jeigu senieji išeis liks tik saujelė jaunų.

Galiu ir dabar papasakoti pasaką prieš miegą.-pasiūlė.

-Manai jai laikas miegoti? Juk ji katik atsibudo...

-Galiu ir nepasakot.-žiauriai susiraukė katinas tarsi paragavęs citrinos.

Uogytė linktelėjo senoliui ir trumpam nubėgo į urvo gilumą. Sugrįžo narsuose tempdama du guolius. Didesį padėjo šalia Lapų Šnaresio, o sau pasiliko mažesnį. Atsigulus joje ėmė laukti.
- Apie ką pasakosi- sukniaukė Uogytė.

-Pasakoti gali, bet nevadink pasaka prieš miegą,-nusišypsojo ir atsistojo eiti.-Ir nesiraukyk, tau netinka.
Ji lyžtelėjo kačiukei kaktą ir išėjo.

- Iki- sumurkė ji Žibuoklei ir tuoliau žvelgė į senolį.