Senolių urvas

Įėjo. Pažiūrėjo, kad čia nėr kačių. Murktelėjo:
-Tu kaip visada tokia žavi...

Katė tyliai nusijuokė.
- Tu tiesiog pataikauji, - meiliai sukniaukė ir priėjusi prie Pūko pasitrynė snukučiu į jo kailį.

-Aš nemoku pataikauti, - murkė katinas, uodega apsijuosęs katę.Tada kiek surimtėjo: - jei kas klaustų,kokiu reikalu čia buvau... Pasakyk, kad norėjau pakbiesti į pikniką,, msų priešų teritorijose.

- Mhm, - suniurnėjo katė glaustydamasi prie Aršiosios Žvaigždės ir tyliai murkdama.

Staiga prieš katiną išdygo Purvinakojo dvasia:
-Tu net neįsivaizduoja, ką dabar veikia tavo klanas, - miaukelėjo dvasia ir išnyko.
Bet vadas per daug dėmesio nekreipė. Kam tas klanas, kai jis yra čia, su nuostabiausia kate pasaulyje.
-Kaip sekasi valdyti klanąaaa? - murkdamas kniauktelėjo.

- Mm.. gerai. Kai ką planuoju, bet dar tiksliai nieko nežinau, tai susisieksiu su tavimi kai žinosiu, - sukniaukė vadė ir šyptelėjo Pūkui žvelgdama į jo akis.

-Planuoji? - įtariai nužvelgė katę, - tikiuosi neateisi į mano urvą su žinia: Pūkuai, kviečiau tave į avo vestuves su Lapų Šnaresiu...?

Katė prunkštelėjo.
- Lapų Šnaresys niekados nekreipė į mane dėmesio ir nematė manęs, kaip.. katės. Jis tik mano draugas ir.. ne, neateisiu, - kietai suspaudė lūpas, kad nesijuoktų.

-Tu nepažįsti mūsų, katinų. Mes atrodo galim nekęst katės, ovieną dieną atsikels ir jas jį po savo letenomis kaip kilimėlį kojoms valyti, - nusijuokė, bet buvo nurimęs, tasigi ėmė laižyi katės kailį, - Matai Margalapę, kuri buvo atėjusi pasišnekėti su tavim?

- Mhm, atsimenu ją, - linktelėjo vadė.

-Tai va. Ji mano globotinė. Į gerą katę išaugo, ane? Vsada tokia paslaugi... - miauktelėjo galvodamas apie Margalapę. Papurtė galvą, Kas buvo, tas buvo. - Beje. Ar aš tau sakiau, kad tavo kailis, kaip rytmečio gelytės gražus?

Vakaro Žvaigždė įtariai nužvelgė Aršiąją Žvaigždę. Kažkur giliai kirbėjo pavydas tai Margalapei, bet katė jį užgniaužė.
- Ne, Pūke, - tyliai sumiaukė ir vėl ėmė murkti ir prausti katino kailį.

Purvinakojo dvasia jau buvo užknisusi Pūką ir jis liūdnai atsistojo:
-Aš dar ateisiu. Bet širdis kužda, kad klanas prisidirbo. Sudie, mano gyvenimo žiburėli, - katinas lyžtelėjo vadės skruostą ir nuėjo.

- Viso, Pūke, - tyliai atsisveikino katė ir susirangiusi viename iš guolių ėmė liūdnai stebėti išeinantį katiną.

Jis įėjo.
-Vakaro Žvaigžde? - sukniaukė ir lyžtelėjo jos kailį. Pajautė jos kailyje, ir kito kvapą. Šešėlio.
Jis įtariai pažvelgė į vadę.

Atsiduso ir išpėdino.

- Kas? - supurškė vadė ir nepatenkinta atsistojo. Lyg apsvaigusi ji išėjo iš urvo.

Kačiukė leisgyvė vartėsi ant šonų. Buvo visa suglebusi. Merdėjantis kūnelis ėmė dvokti.

Jis įbėgo pažvelgė į leisgyvę kačiukę. Griebė ją už pakarpos ir iššuoliavo.

Mokinė atėjo čia. Apsidairė ir iškrapštė visas senas samanas, paskui patiesė naujas ir išėjo.

Dangaus Letena įbėgo ir atsiduso. Paskutinis urvas, kurį reikia išvalyti. Išvalius urvą ji laiminga išbėgo laukan.

Dangaus Letena įėjo ir ėmė valyti urvą. Išvalius nubėgo.

Vakaro Žvaigždė šmurkštelėjo į senolių urvą. Jis buvo vienintelis nenaudojamas urvas stovykloje.. ir tai kartais labai pravertė.

Vadas įėjo į urvą, kurį iškart atpažino urvą, kuiriame buvo su kate. Jam pasirodė, kad Kaprizės pilvas kaip ir didesnis, bet sumislijo, kad jam nuo nervų viskas didinasi akyse.
Prisiglaudęs prie katės sumurkė.
-Kaip letena?

- Puikiai, jau beveik visiškai sugijo, - murktelėjo ji ir atsargiai palankstė leteną. - O.. ką tu čia veiki? - pasmalsavo ji.