Augykla

Katinas atėjęs pamatė Raitalietenį suurzgė ir priėjo prie jo.
- Ko čia tinginiauji? - Piktai suurzgė.- Kodėl čia bakstaisi ištisus mėnulius? Kai būsi senolis galėsi taip visur bakstytis. Dabar esi mokinys, tad pajudink savo tinginiaujančią šikną, eime išmokinsiu keletą pamokų. Eik sumedžio ką nors, pavalgidynk klaną. Kada atsigausi pamokysiu tave, ir beje tau klius bausmė. - Pasipiktinęs nuėjo.

Atbėgusi surinko visas samanas, paklojo naujų ir užkasė kaulus.

Atbėgusi pakeitė visiem guolius ir paliko augyklą švarę.

Atėjęs mokinys pastebėjo, kad guoliai švarūs, tik mėtosi keletą kaulų. Juos užkasė. Sienoje skylės taip pat nekamšytos. Pasiėmęs iš savo atsineštų samanų ėmė apkamšinėti augyklą. Kadangi ji buvo tuščia, daugiau tvarkyti ir nereikėjo. Nuėjo įsikandes samanas.

Rudakailė išėjo iš augyklos.

Atėjo ir švystelėjo Ungurį į vieną iš guolių. Tada atsitūpė ir pradėjo laižytis kailį.

Katinėlis žnektelėjo ant žemės ir atsiduso. Iš lėto atsistojo ir atsitūpė. Apsimesdama, kad prausiasi jis ėmė stebėti katę.

Pasipurtė ir kailis tapo beveik sausas. Tada gan šaltu balsu paklausė kačiuko:

-Koks tavo vardas?

- Ungurys.- tarė ir nusisuko slėpdamas liūdesį. Ji jo grožio turbūt nepastebėjo.

-Aišku, Ungurį. Aš Mirties pėda,-šaltu žvilgsniu nužvelgė kačiuką ir padarė išvadą, kad jis.... Visai nieko.

Toliai prausėsi tačiau stengėsi išmesti katę iš galvos.
- Aš jau 7 mėnulius gyvenu be tėvų,- pasakė,

-Tau laikas tapti mokiniu. Tuoj grįšiu,-pasakė ir nulėkė atgal į lietų.

Gūžtelėjo ir atsigulė.

Grįžo ir vėl pradėjo laižytis permirkusį kailį.

-Saugokis Debesų Uodegos. Ji gali tave visiškai sutriuškinti.

- Ką sakė?- pasidomėjo.

-Debesų Uodega nieko. Tikiuosi, kad nieko ir nepasakys, bet dabar reikės laukti Upės klano vadės, Vakaro Žvaigždės sprendimo.

- aišku,- tartelėjo ir atsiduso.- turbūt nepriims.

-Gali būti. Tada vėl turėsi klajoti, kol surasi kitus klanus..... Ir ant galo tave priims skystablauzdžiai perkūnžiurkiai.

- Turbūt ten ir geriau,- supyko.- bent jau tapčiau mokiniu, o ne valkata.

-O aš norėčiau tapti valkata...-Ledo šaltumo Mirties pėdos akys tapo svajingos. Ji užsižiūrėjo kažkur į lietų.

- Kodėl?- nusipurtė ir prisiminė, kaip jį buvo užpuolę.

-Na, nežinau kaip paaiškinti, bet jos tokios.... Bejausmės,-pagaliau rado žodį.-Aš irgi noriu tokia būti,-sušnibždėjo taip tyliai, kad vargu ar jis išgirdo.

Nusisuko. Kodėl visos katės, kurias įsikliopino nenori su juo būti?

-Bet turiu šokių tokių reikalų čia, tad valkatos turės palaukti,-tarė ir pradėjo stebėti Debesų Uodegos ir Vakaro Žvaigždės siluetus lietuje.

Katinas neatsiliepė. Tik liko tupėti.