Avietės namas

Čia gyvena naminė katė Avietė ir jos dvikojai.

Avietė pasiėmė savo kačiuką Mėnuliuką už pakarpos ir nusinešė jį į vidų. Padėjo į savo krepšelį ir pati atsigulė šalia. Ėmė prausti kačiuką ir meiliai jam murkti.
[jeigu ką buvo senas namas kur buvo gimęs kačiukas]

Valkata atėjusi pažymėjo teritoriją ir nuėjo.

Kėkštas atpėdinęs čia nusipurtė kailį, įsitaisė prie namo kampo, kur sausiausia, ir ėmėsi laižyti krauju suteršto pilkai raino kailio.

Tamsusis karys atėjo. Jis išsiviepė.
-Oo, ant tavęs galėčiau išsikrauti, - sukikeno.

Katinas išsišiepęs atsekė Lokį.

Kėkštas laižėsi kailį, ir tik akies krašteliu žvilgtelėjęs pamatė, kad ten stovi Lokys. Atsitiesęs pašiaušė keterą, išsišiepė ir atsistojęs, išleido nagus.
- Senos skolos, Lokiuk, - vyptelėjo.

-Pažįstami? - suurzgė ir išleido nagus.

-Manęs klausi?-vyptelėjo.

-Iš kur šitas išdygo? - supurškė.

Ignoravo Košmarą, mat šis nebuvo labai į temą. Išsiviepęs Kėkštas nužvelgė Lokį, tada sumosikavo uodega ir sušnypštė atgal:
- O taip. Pažįstami, - nusiviepė ir kad šoko ant Lokio visu svoriu, ir nieko nelaukęs įsikabino dantim gerklėn, mat šis būdas greičiausiai iš kol kas žinomų gali nužudyti. - Pfelenapfėdį prifimeni ? - vyptelėjo, dar ir nagais įsisiurbęs į Lokio susivėlusį kailį.

-Jei po šito liksi gyvas, atsiskaitysi su manim, Lokiuk-urgztelėjo.

Katinas suglebo. Net nesureagavo. Akyse pradėjo temti. Didysis karys susvyravo. Jautė milžinišką skausmą, kuris greit slėgo. Dar jautė, kad iš jo kažkas lenda. Dvasia pakilo, o milžiniškas karys nukrito. Dvasia pažvelgė į savo kūną. Vis dar nelabai gaudydamasis kas įvyko, nusklendė.

End.

Kėkštas šįkart nelūkuriavo įsitikinti, kad Lokys negyvas - jis nespurdėjo, tad gyvas tikrai būti negali. Ir vėlgi visas kruvinas išsirovė Lokio iltinius dantis, nuvalė juos ir kaipmat įtalpino į juodąjį antkaklį. Netrukus žvilgtelėjo į Košmarą, prisimerkė ir suburbėjo:
- Tavo laimė, kad esi valkata. Šiandien užėjo žudymo manija, - sumurmėjęs, nusigręžė ir nupėdino.

Katinas niurgztelėjęs nuėjo.