Augykla

Lava pabudinta šiek tiek išsigando.
- Pūga, dabar niekur neisim. Pavargai ir tu ir aš,- tarė katytei. Tačiau iš tiesų ji galvojo tik apie karį... Apie tą perkūnietį, su kuriuo norėjo susitikti kuo greičiau.

[Sor už flood, bet Coffee.Cat. RPG negalima dėti šypsenu, kad žinotum]

Katytė Pūga suirzo. Kodėl negalime eiti? Pūga gana piktai sukniaukė mamai:
- Mamaaaaa!
Juk ji nebuvo pavargusi! Ji jau pailsėjo! O jei miego užteko Pūgai, kodėl turėjo neužtekti Lavai?

- Aš pavargusi, dukrele,- tyliai ištarė Pūgai.

Katytė vis dar suirzusi atsigulė šalia mamos... Na, gal rytoj pavyks apžiūrėti kitą stovyklos dalį...

Lava sumurkė Pūgai ir vėl ėmė mąstyti apie Perkūnietį...

Pūgai nesinorėjo miego. Ji tik apsimetė kad miega. Ir staiga jai atėjo mintis... Kur jos tėtis? Kodėl mama apie jį jai nieko nepasakojo? Kodėl ją prižiūri tik mama? Ar tėtis užsiėmęs? Gal kariauja su kitais klanų kariais? O gal jos tėtis žuvęs? Iš kur jai sužinoti? Vienintelis būdas tai padaryti: paklausti mamos... O jei ji neatsakys? Jei ji meluos? O gal Pūga visą savo gyvenimą nepažinos tėčio? Ach, kad mokėtų ji geriau šnekėti... O gal verta pabandyti apie tai pasikalbėti su mama? Gal Lava supras ką ji nori pasakyti?

Lava ėmė praustis. Išsilaižiusi kailį keistai pažvelgė į Pūgą.

Pūga pamačiusi keistą mamos žvilgsnį paklausė:
- Mamraaaa, kasss ymmrrrraaa?

- Nieko,- tarė šyptelėjusi,- tik pamaniau, kad tu kažką galvoji.

Pūga susimąstė... Kaip jos mama taip viską žino? Kiek katės daug gali nujausti...

- Gal ką norėjai paklausti?- linksmai paklausė dukros.

Pūga linktelėjo ir šiaip ne taip išlemeno:
- Tėėmmrrrrttiisss. Kumrrrr tėėtttmmrrriss?

- Tėtis...hmmm...- susimąstė Lava,- na... aš pati nė nėžinau,- papurtė galvą katė.

Pūga išgąstingai sumurkė. Negi ji mąstė teisingai? Negi ji taip ir nepažins savo tėčio? Negi jis žuvęs?

- Tačiau... kai užaugsi... galbūt pavyks susitikti su juo...- tyliai ištarė katė.

Pūga linktelėjo. Bet ji nori jį pažinti dabar... Tada sukniaukė mamai:
- O kodėėėl nemiau dabarmmiau?

- Dabar... jis yra toli...- tyliai ištarė katė.

- Kurrrmrrr? - paklausė mamos katytė.

- Na sakau toli,- vėl ištarė Lava.

Pūga tarė:
- Bet mannnn taimrrr niekoooo neesesaaakoommrrrr, neesss aššmmrrr noriiiuuu jjįįmrr pammiautyyyti...
Ją šie žodžiai sugraudino ir ji ėmė gailiai miauksėti.

- Pamatysi jį, pamatysi,- nuramino Pūgą,- kai bus tinkamas metas. Nes jis dabar yra toli, o kur tiksliai aš nė pati nežinau.

Tad Pūga, pagaliau susitaikiusi su mintimi, kad tėtį vistik kažkada pamatys, prisiglaudė prie mamos... Vėliau tarė:
- Mamaamrrr, norrrriiiuu eeiiittti appmmrržiūrrrrėėėtii ssttoovvyklląąąmiau.

- Jau apžiūrėjai,- sumurkė dukrai,- rytoj vėl eisim.
Tada ėmė judinti savo baltą uodegą su viltimi, kad Pūga susidomės.

Pūga pamatė gražią mamos Lavos uodegą... Kaip ta uodega žaismingai atrodo! Tada mažoji Pūga ėmė ir sučiupo mamos uodegą. Taip smagu dar nebuvo!..
.......