Bitininko ūkis

-Bet,gi tu dabar bendrauji.-šyptelėjo.

- Aš ką tik pats tai supratau.
Sukikeno, išplėstomis akimis žiūrėdamas į Sidabraletenę.

Keistai šyptelėjo katinui.
-Kaip gyvenimas vėjo klane?-paklausė.

- Visai nieko, žinant faktą, kad neseniai tapau mokinys.
Gūžtelėjo pečiais, taip tarp kitko paminėdamas faktą apie įšventinimą.

-Smagu tau.O aš jau turėjau būti karė senai...Bet dar galima sakyti nieko nemoku,apart teritorijų ir kvapų...-gailiai sumiaukė,.

- Tu... jau labai senai mokine esi?
Paklausė, stebėdamas jos akis.

-Taip.Buvau mokine,kai kelėmės į šitas teritorijas.-murktelėjo.

- Oho.
Išplėtęs akis teištarė mokinys.

-senutė.-sukikeno.-Gerai,gal jau einu.-ėmė lėtai pėdinti šlapia žole.

- Jau eini?
Kilstelėjo antakį, pasisukdamas į ją.

-Aha.-pagreitinoo žingsnį.

- Tuomet... iki.
Atsiduso.

Jis atšuoliavo.
- Sidabraletene, ką čia darai? - piktai paklausė.
- O tu vejieti, dink į savo teritorijas, - sušnypštė ir grėsmingai artėjo prie mokinuko. Kario tėvas buvo kiles iš lūšių, tad jis pats buvo didesnis nei įprasti katinai. Jo stambūs raumenys atrodė didingai, o primerktos ryškios žydros akys žiūrėjo į taikinį.

- Tai ne jūsų teritorijos, o niekeno, tad turiu laisvą teisę būti čia.

- O kodėl tu čia su.. mano klano mokine? - prisimerkė jis.

-Ko tau reikia?-grįžo atgal Sidabraletenė.-Tai ne tavo teritorijos,ir neturi teisės kištis ir aiškinti,kad jis dingtų.-pasišiaušė Sidabraletenė.

- Sidabraletene, turiu su tavimi apie kai ką pasikalbėti, be to, ką tu čia su juo veiki? - paklausė jis.

[bs, prisijunk prie skyp.]

Gluosniapėdis nusišypsojo, išgirdęs, kaip mokinė gina jį.

(AŠ esu n.n )

-Nieko.Kalbėjomės.-prisimerkė ir išrietė nugarą.

Jis įtartinai pakėlė antakį.
- Nesipūstyk čia man, - prisimerkė.
- Į stovyklą, viens du,- sukniaukė jis.

-Kodėl turėčiau?-išspaudė katė.-Nenoriu.

Veriamu žvilgsniu peržvelgė katytę.
- Į stovyklą. Judink subinę, - prisimerkė.

-Nenoriu.-žengtelėjo atgal mokinė.Bet ji užkliuvo už akmens ir vėl nudribo ant nugaros.

- Nenorėk, kad paimčiau už pakarpos. Juk žinai, kad tavęs su juo dabar nepaliksiu. Tai rinkis, arba eini pati, arba paimu už pakarpos, - šyptelėjo katinas ir linksmai ir galbūt šiek tiek pašaipiai žiūrėjo į ją.

-Neisiu.-suinkštė ir kažkaip atsistojus ant keturių kojų nubėgo.