Šlaitas - Praėjiams į vėjo kalnus

Ištraukė ir pribaigė. Ją suėdęs nubėgo.

Katinas nueidamas jautėsi apsnūdęs, todėl slystelėjęs nuriedėjo gerą gabalą kelio, tačiau tas jo neišbudino ir jis nuėjo tolyn.

lapas parbėgo.

Speigo uodegėlė nulėkė.

Speigo uodegėlė grįžo.

Saulėlydis išbėgo ir nuėjo link kažkokios vietos.

Lapas parėjo nešdamas katytę.

Katinas nuėjo.

Katinas grįžo.

Baltažiedė atėjo.

Katė su Sniegu išėjo.

Lapas nuėjo.

Ji nusekė katino kvapu.

Rūkas grįžo.

Speigo uodegėlė parbėgo į kalnus.

Lapas parbėgo.

Lapas nubėgo.

Prabėgo.

Lapas parėjo.

Murziakalis atėjo ir čia sustojo. Dar vienas žingsnis ir jis tikrai taps vienišiumi. Ilgai nedvėjojęs jis žengė žingsnį ir nuėjo toliau.

Melsvakailis viniešius atbėgo ir pradėjo laukti gyvenimo meilės.

Šioji atbėgo. Ji laiminga sumurkė. Ji vis murkė ir murkė.

Melsvakailis tarė:
-Na jeigu tapome vienišiasms mus reikia olos..-jis linksmai nubėgo ieškoti.

Jis šyptelėjo ir linktelėjusi nusekė.