Ežerėlis

Atėjo.

Jis atbėgo. Nepastebėjo katės, tad priėjo prie ežero. Pamatė kelias žuvis ir ėmė žvejoti.

The member '~Agnė~' has done the following action : Stiprumas

'ŽVEJYBA' : 1, 2, 2, 2

Sugavo tris žuvis. Padėjo jas ant kranto ir atsitūpė.

-Sveikas.Ir vėl tu čia.

Jis staigiai atsisuko. Pamatė Smėlianagę ir nusiramino:
-Sveika. Taip, aš vėl čia...-tada parodė letena į žuvis.-Gal nori pasivaišinti?

Katė pažvelgė į žuvis.
-Ne,ačiū.Nevalgau nieko nuo tada,kai netekau atminties.Kodėl čia atėjai?

-Ai, norėjau tiesiog pasižvalgyti, gal dar pažvejoti ar pamedžioti...-ir galbūt dar susitikti tave...-užbaigė jis mintyse.

-Geriau.Taip nebedaryk.Jei kiti vienišiai tave pamatys,jie gali tave užpulti.Eime geriau kitur,jei žinoma,nori,-tarė katė ir nuėjo.

Jis linktelėjo ir nusekė.

Perlina su dukra prabėgo.
-Ežerėlis.

Lapas vis dar nepatenkintas drebančia žeme ir kelis kartus suklupęs atėjo prie ežerėlio. Pastebėjęs, kad visas ledas suaižėjo, jis patraukė kitur.

Auksaakė atėjo. Ji svajingai žiūrėjo į ežerą.

Suurzgė ir nuėjo.

Smiltis atbėgo. Numetė peles ant kranto ir šoko į ežerą. Netrukus pastebėjo tris žuvis.

The member 'MoonFire' has done the following action : Stiprumas

#1 'ŽVEJYBA' : 2

--------------------------------

#2 'ŽVEJYBA' : 1

--------------------------------

#3 'ŽVEJYBA' : 1

Sugavusi vieną iššoko, nusipurtė ir šįkart kyštelėjo į vandenį leteną.

The member 'MoonFire' has done the following action : Stiprumas

#1 'ŽVEJYBA' : 1

--------------------------------

#2 'ŽVEJYBA' : 1

--------------------------------

#3 'ŽVEJYBA' : 2

Pasiėmė grobį ir nubėgo.

Žvėris atėjo prie ežerėlio ir neryžtingai užlipo ant ledo. Prie kranto apsidairė, ir netvirtai ženkė toliau. Žinojo kad rizikuoja, bet kai pamatė tolumoje šmėžuojanti vandens žiurkėną jis nuslinko tolyn. Žvėris buvo tiesiog išbadėjęs, o šviežienos kvapas tiesiog viliojo. Katinas pritūpė ir vikriai ėmė sėlinti. Deja jis nepastebėjo, kad ledas švelniai ima trūkinėti. Nuslinkęs gana toli, jis išgirdo lūžtančio ledo garsą. Vienišius pastatė ausis ir apsižvalgė. Jo akys išsiplėtė, bet jautė, kad nebijo. Jis buvo karys, buvo stiprus ir mirs nebailiai. Žvėris nė nebandė bėgti, tiesiog tyliai sekė nuo jo svorio skylantį ledą. Netrukus pasigirdo garsus girgždėjimas, ir pertrūkęs įšalas prasiskyrė. Katinas neišleido nė garso, kai kūną prarijo ledinis vanduo. Jis užsikniaubė ant šalia esančio, dar nesuskilusio sniegu padengto ledokšnio, ir įsikirto nagais. Tačiau šaltis pamažu plito po kūną, jis užsinorėjo miego. Jis dar pabandė išlipti, supratęs jog nenori mirti, tačiau kojos nebeklausė, o galvą vis sunko. Galiausiai jam išsiveržė žodžiai:
- Ateinu pas tave Šerkšno Žvaigžd...- atsiduso ir neteko sąmonės. Netrukus sušalęs kūnas atsipalaidavo, įsitempę raumenys atsileido ir jis paskutinį kartą iškvėpė orą. Viliojančios jo akys graudžiai pažvelgė į dangų, ir jis užsimerkė visam laikui. NEtrukus katiną pasiglemžė ežero gelmė

Melsvakailis atėjo palaidoti nepažystamojo katino. Jo žvilgsnį patraukė kažkas plūduriuojant vandenyje jis užlipo ant ledo lyties ir labai atsargiai ir apdairiai pasižiūrėjo. Ten plūduriavo mirusi katė. Melsvakailį nukratė šiurpas. Jis negalėjo tiesiog palikti katės. Jis įsikando kūną ir nutempė prie kito katino. Tada susirado gan platoką žemės lopinėlį ir iškasė dvi duobes. Tuomet įdėjo kates į duobes ir užkasė. Tada tarė:
-Dabar jūs galite ilsėtis ir medžioti su Žvaigždės klanu.
Tada jis pažvelgė į dangų kuris mirguliavo nuo Sidabro kailio. Kiek patūpėjęs jis atsistojo ir nuėjo.

Perlina atėjo. Smiltis irgi.
-Mama, prašau palaidok mane šalia Vilko. Mes mylėjome vienas kitą ir aš noriu amžinai likti su juo. Ar išpildysi mano prašymą?-dusdama išvapėjo katytė.
-Nemaniau, kad pati turėsiu laidoti savo vaikus.-atsiduso Perlina užsikosėdama.
-Ar išpildysi mama?-klupdama paklausė Smiltis. Jai darėsi vis silpniau.
-Atleisk...-atsiprašė Perlina kažko nematomo, ji pradėjo kasti dvi duobes. Iškasusi pažvelgė į Smiltį.-Ar nesupyksi, jei ir aš būsiu su tavimi...amžinai?
-Ne, mama, ką tu. Myliu tave.-Smiltis palaižė motiną ir paskutinį kartą murketlėjusi atsigulė į mažesniąją duobę.
-Aš irgi tave myliu,-irgi lyžtelėjusi dukterį Perlina kostelėjo ir atsigulė į kitą duobę.-Drįstu taip laisvai mirti, nes jaučiu, kad greitai susitiksiu su Melsvakailiu.-šnabždėjo ji.
-Myliu tave mamyte, be to, greit pasimatysim.-šyptelėjo Smiltis ir paskutinį kartą atsidususi mirė.
-Aš irgi tave myliu, dukrele. Iki pasimatymo,-dar sušnabždėjo ir taipogi mirė.


Dvi dvasios pakilo ir paskutinį kartą žvilgtelėjusios į senuosius kūnus, į kuriuos jau tikriausiai niekada nebegrįš nuskriejo.

Po kelių dienų kilusi milžiniška audra užkapstė jų negyvus kūnus.

Atėjo ir žiūrėjo į vandenį.

Atbėgo. Tyliai nieko nesakydama sustojo šalia ir taip pat ėmė spoksoti į vandenį.

Ji šoko į leidinį vandenį ir ėmė žvejoti.