Įėjimas

- Galbūt.. bet ne. Ne, - tvirtai papurtė galvą Vakarė. - Niekad gyvenime į klaną nepriimsiu žudiko, - sumurmėjo ji.

Audra buvo patenkinta vadės sprendimu.
- Jis dar sugrįš... - sukniaukė Vakarei ir įsistebeilijo į tą pusę kur nuėjo valkata.

Katinas grįžo. Pažvelgė į kates.
- Tai koks jūsų nuosprendis? - paklausė.

- Nenoriu dar kada nors tave pamatyti ir man visai nesvarbu, ar įstoti į klaną atėjai, ar pas Nakties Pėdą. Taip pat man nesvarbu, ko nori ji - su ja tu nebendrausi. Gali dingti ir negrįžti, - abejingai sukniaukė Vakarė.

- Ir... Kodėl tu manęs nepriimei tada kai buvau kačiukas? - atsiduso ir paėmė pelę kuri buvo ant kranto.
Įkišo leteną į vandenį. Susiraukė. Nenorėjo plaukti, bet norėjo patekti į vaistytojos urvą. Tai... Įbrido į upę. Nusipurtė. Buvo šaltą ir šlapia. Jam nepatiko vanduo. Pradėjo eiti gilyn kol letenos nebesiekė dugno. Lėtai pradėjo plaukti. Plaukė labai lėtai ir neužtikrintai, nes nelabai mokėjo plaukti. Kelis kartus buvo paniręs po vandeniu, bet vis išnerdavo. Galiausiai po ilgo plaukimo išlipo į krantą. Visas drebėjo. Visas buvo šlapias. Dėptelėjo į Vakaro žvaigždę.
- Kodėl manęs nepriimi? - paklausė, būdamas prie pat jos.

Audra šnypštelėjo kai šis priėjo prie vadės. Kaip tikra karė atsistojo ginti Vakarės.

Papūtė vėjas. Pragaro paukštis sudrebėjo iš šalčio nes buvo visas šlapias.
- Pasitrauk nuo Kaprizės, - subambėjo. - Nesuprantu... Upės klaną visada valdė, visada... valdė, kraugeriai. Tai kodėl manęs dabar nepriimat? Nesuprantu. Jeigu dabar valdytu Sudužusi žvaigždė ir Vandens žvaigždė, aš net neičiau čia. Arba jeigu nebūtu čia Nakties pėdos... Ir aš nieko nepadariau... Šiame gyvenime blogo... Nieko, nebent nepamenu... - atsiduso.

- Neaiškink man, - sušnypštė.

- Ir saugok ją, aš tuo tarpu einu pasivaikščiot, - vyptelėjo ir nulėkė į stovyklą.

- Na, kaip matom, jie abu dabar mirę, o klaną valdau aš, - sušnypštė vadė ir mostelėjo uodega Audrai, kad sektų pagal valkatos kvapą. Pati nubėgo.

Audra nuskubėjo paskui valkatą ir vadę.

---
Katė atėjusi laukė valkatos, stebėjo ir visą stovyklą, jeigu kur Pragaro Paukštis norėtų pasukti.

Pragaro paukštis atėjo. Atsitūpė šalia Audros.
- Tai kodėl jūsų vadė taip manęs nemėgsta? - paklausė jos tyliai.

Audra atlydėjo akimis valkatą.
- Galbūt nuoskaudos iš tavo praeito gyvenimo? Arba ji tikrai nenori priimti negrynakraujų, - miauktelėjo ne taip griežtai, kaip tada kai kalbėjo su juo. - Bus geriausia jeigu jau eisi, kada nors pamatysi Nakties Pėda, - linktelėjo ir parodė akmenis, per kuriuos jis galėtų pereiti.

- Aš jei nieko tada nepadariau, čia aš turėčiau reikšti nuoskaudas kadangi ji mano sūnui širdį sudaužė, - šyptelėjo ir pažvelgė į akmenis. Jam jie kažkuo priminė senąją šešėlio klano pelkę. - Kada nors... Skamba taip lyg jos daugiau gyvenime ne be pamatysiu, - atsiduso ir lėtai perėjo per upę su akmenų pagalba. Perėjas atsisuko į Audrą. - Viso, Audra, perduok Nakties pėdai linkėjimus ir tą pelę, - šuktelėjo ir nubėgo.

Audros raumenys atsipalaidavo išėjus valkatai.
- Būtinai, - šūktelėjo jam atgal ir taip šyptelėjo. Dar palaukė kol šis tikrai nueis ir pati Audra perėjo brastas, norėdama eit pamedžioti.
---
Katė grįžo į stovyklą.

Dyglys parbėgo brastais.

Katė grakščiai atėjusi labai jau dailiai padėjo savo subinuką ant žemelės gimtosios ir svajingu žvilgsniu pažvelgė į mišką. Nors atrodė, kad ši katė yra išsiblaškiusi ir jos šiandieninis budėjimas nieko vertas Pašvaistės Atspindys žinojo, kad puls kiekvieną prašalaiti kuris čia pasirodys.

Karė perbėgo brastais.

Vadė neskubėdama perplaukė upę mėgaudamasi tuo, kad šaltas vanduo jai nedaro žalos - katei patiko jausti, kad ji galingesnė už šaltį. Išlipusi į krantą Vakaro Žvaigždė nusipurtė ir nubėgo apžiūrėti teritorijų, gal pamedžioti.

Šaltoji Pėda perbrido brastas ir nulėkė į augyklą.

Katė krito į vandenį ir jį perplaukė Nulėkė.
---
Audra kitam krante negu stovyklą stabtelėjo pailsėti. Tada vėl čiupo vadę už pakarpos ir lėtai, bei atsargiai gabeno Vakarę per brastas. Galiausiai parėjusi į stovyklos pusę, katė padėjo vadę ant žemės.
- Vakare, - tyliai sušnabždėjo. - Vakare, - ir taip kelis kartus. Nesulaukusi atsakymo, vėl įsikando už pakarpos ir nugabeno į vaistytojos urvą.

Karė su Nakties Pėda grakščiai peršoko akmenis. Pagaliau Upės Klanas. Abidvi buvo be galo išalkusios. Nubėgo.

Perplaukusi upe Nakties Peda nusipurte nuo saves bandeni ir apskaiciavusi ko jai reikia nubego.

Ginklanešys perbėgo brastais.

Karė grįžo su grobiu nasruose.