Įėjimas

-Žibuoklė,-atsakė ji.

- Dyglys. Ir jei tapsi mano mokiniu aš tave tikru katinu paversiu, - lyžtelėjo pakaušį.

-Pirma duok jam užaugti,-nuisjuokė.-Einam į augyklą kačiuk.
Ji vėl paėmė jį už pakarpos ir nunešė link augyklos.

Lapų Šnaresys atėjo ir atsitūpė prie įėjimo.
-Kiek dabar laiko?-kiek apdujęs paklausė.

- Jei pagal tavo miegojimo valandas tai jau visa para praėjo.

Lapų Šnaresys pažvelgė į iš paskos atbėgančią kačiukę kuri jį susirado senolių urve. Miklai šoktelėjo už Dyglio "atseit pasislepė" .

Dyglys pažvelgęs į katytė šyptelėjo ir pasitraukė šiek tiek šonan.

Neradusi Lapų Šnaresio ji nuliūdo ir nutipeno atgal.

-Biški klausiausi,-prisipažino katinas,-Kalbėjot apie kraujo kates?
Jis pasitūpė kai skunko kailio kačiukė ėjo pro šalį.

- Įrodžiau Žaliažiedei, kad ji negrynakrauje upietė. O ką pats papasakosi?

-Na aš lyg ir antroje vietoje kaip seniausias klano katinas. Ką norėtum žinoti? Žinau beveik visų giminės ryšius.

- Rudakaile, tu, o kas toliau. Aš ar Vakaro Žvaigždė?

-Na nežinau. Vakaro Žvaigždės seneliai kaip ir tu sakei nebuvo gryni grynakraujai. Motina kaip sakei Vandens Žvaigždė iš Perkūno, senelis Sudužusi Žvaigždė man tėvas. Esu..-jis pamąstė,-Vakaro Žvaigždės dėdė. Pusiau. Esu toks senas ,kad buvau jau karys tada kai gimė jos tėvai.. Tu juk Vakaro Žvaigždės amžiaus tiesa? Tuomet tu dar palyginus jaunas.

Išklausęs viską pakarpė ausimis.
- Toks jau tu ir senas nei vieno žilo plauko...

-Žinau.. Ką kalbėti apie motiną.. Ech.. Esu pusiau grynas upietis. Nors čia ir pažanga ,palyginus su kitais mišrūnais. Neįsižeisk.

Karė grįžo į stovyklą. Žvilgtelėjo į brolį. Turbūt tai jos vienintelis brolis, kuris dar nebuvo dingęs. Atsitūpė netoliese.

- Nieko tokio, - tarstelėjęs išsitiesė.

-Na ir ką gi aš padariau per savo gyvenimėlį? Susilaukiau palikuonių? Dalies jų nebėra..-jis nykiai nutilo. Tiesą sakant niekam nepasakodavo apie savo asmeninį gyvenimą.

Po kiek laiko katė nuėjo į stovyklą.

Dyglys šyptelėjo. Dar šiek tiek pasiražęs pradėjo normaliai budėti.

[ ate]

(iki)

Lapų Šnaresys visą dieną buvo pamiegojęs ir pailsėjęs tad irgi nusprendė pabudėti.

Žaibas nežymiai pažvelgė į netoliese esančius katinus. Tada nuėjo giliau į šešėlį ir atsitūpė. Mokinių urve tikrai nenorėjo miegoti. Tad kur jam beliko miegoti?.. Žaibo Letena nepaisant didžiulio šalčio atsigulė ir susiraitė į kamuoliuką. Drebėdamas iš šalčio šiaip ne taip užmigo.

Lapų Šnaresys atėjo prie Žaibo Letenos ir atsigulė šalia ,kad tas negyvai nesušaltų.

Mokinys trumpam pabudo pajutęs šilumą. Kažką sumurmėjęs vėl užmigo.

Žaliažiedė pagaliau grįžusi į stovyklą pamatė Žaibą gulintį šalia senolio. Buvo kiek liūdnas vaizdelis, bet ji nieko nedarė ir nuėjo.