Vaistytojo urvas

Debesų Uodega atėjo ir giliai vaistytojos urve padėjo triušį ir varlę. Na pietums dar turėjo užtekti.
Ji nuėjo.

Ir vis dėlto jis turėjo čia ateiti! Trenksmas greitai įlėkė į urvą ir padėjo Katžolei ir Uogytei paukštį. Išbėgo iš urvo ir nupėdino.

Karė atnešė ir padėjo Uogytę. Ėmė tvarkyti urvą. Pakeitė samanas. Baigus apsidairė ar niekur nėra plyšių. Jų neradus išėjo.

- vade manes nemegsta!!!- pasiskundė Uogytė ir sudrebėjo. Kažkodėl jai kažkas nedavė ramybės. Aš prisimenu... Kad gimus šalia manęs gulėjo mama ir brolis ėmė svarstyti vaistytojos mokinė bet kur jis? .

Dyglys atėjęs padėjo vaistytojai paukštį , o Uogytei riebų pelėna.
- Sveika, Uogyte.

- Ačiū už pelėną- linktelėjo ji ginklanešiui. Priėjus prie grobio pradėjo kvailai valgyti pelėną.

- Jau tapai vaistytojos mokine?

- Nežinau. Taip sakė vadė- kramtydama pasakė Uogytė.

- Ar buvai su Katžole prie mėnulio akmens?- klausiamai pažvelgė į katytę.

- Ne. Aš net nežinau kas tai- sukniaukė ji ir išpjovė kauliuką.

Dyglys lyžtelėjo leteną.
- Prie Mėnulio akmens ginklanešiai tampa vadais, o paprastas kačiukas pasirinkęs vaistytojo kelią tenai tampa vaistytojo mikiniu. Neužilgu ir tu ten keliausi. Tik ten protėvių dvasios tave paskirs vaistytojos mokine,- sukniaukė.

- Skamba baisiai- prisipažino ji išgirdus žodį "Dvasia"- Ar jos piktos?

Katinas nusijuokė
- Žiūrin kokios buvo kai dar gyveno. Kai tapsi visaverte vaistytoja tu vėl keliausi prie mėnulio akmens, o ten dvasios suteiks tau regėjimo galią. Tu galėsi jas regėti.

- O- nustebo ji ir papurtė savo purviną uodegą.
- O kada keliausiu iki ten?

- Čia jau klausk Katžoles,- Dyglys pasipurtęs lyžtelėjo leteną, - Man jau laikas eiti. Sudie,- taręs ginklanešys išėjo.

- Iki- sukniaukė ji ir užkasė kaulus.
- Ačiū Žvaigždės Klane- padekojo ji. Kiek užnūdus ji pasiraižė ir nubėgo. Paskui ją vilkojo purvina uodega.

Žibuoklė atėjus atsitupė prie įėjimo į urvą, nes žinojo, kad ankščiau ar vėliau Uogytė čia ateis.

Ateidama ji pamatė Laukinė Žibuoklę. Išsigandusi ji pargriuvo ir nubėgo.

[facepalm .D]

Žibuoklė atsiduso ir nubėgo paskui.

Vaistytoja atėjo ir piktai visus nužvelgė.
- Uogyte, tau dar nelaikas tapti mano mokine, bet greitu metu ja tapsi,- sukniaukė kačiukei,- Apgailestauju, bet ilgokai negalėsiu jūsų gydyti,- sukniaukė Katžolė ir atsigulusi į savo guolį užmigo ilgam.

Įėjusi į vaistytojos urvą ji nusipurtė sniegą. Čia buvo šilta ir jauku, kadangi katik buvo daug katinų.
- Taip Katžolė- vos pajėgdama nusilenkė kačiukė- Bet aš nekalta, kad vadė mane paskyrė!

Atbėgusi padėjo triušį vaistytojai arba Uogytei ir nubėgo.

Atbėgusi atsigulė į vieną iš guolių, pasiguldė šalia kačiuką ir laukė kol pabus vaistytoja.

Pulsas pažvelgė į kates. Prisiglaudė prie karės.
- Norėčiau būti vaistytojas, - leptelėjo.

-Na mūsų klanas vaistytoją turi ir netrukus tures mokinę. Tačiau būtum puikus karys.-Pasakė ir pradėjo prasti mažą kačiuką. Nuprasusi apgaubė savo uodega.