Vaistytojo urvas

Katė priėjusi prie urvo įėjimo ėmė laukti Žaibo letenos.

Žaibo Letena atėjęs čia ir užuodęs, kad čia vaistytojos urvą atsitraukė kuo toliau nuo urvo.

- Suprantu, bet Tu turbūt šitą urvą pažįsti geriau nei bet kurį kitą, tad dabar sutvarkyk Tu,- stumtelėjo jį link įėjimo.

Mokinys suniauzgė. Tada nuėjo aklai į urvą. Iškrapštė visas samanas, bet prieš tai daug kartų trankėsi į sienas. Tada patiesė naujas samanas ir išėjęs iš urvo atsitrenkė į urvo sieną.

Žaliažiedė matė kaip brolis trankosi visur kur tik eina.
- Būtent dėl šios priežasties aš ir nenoriu, kad išeitum iš stovyklos kol pradėsi regėti. Dar užsimuši arba nueisi į kitas teritorijas. Prisimink, kad savaitę iš čia niekur neik. Gerai, jei nori, pailsėk. Aš sutvarkysiu viską pati.

Mokinys dėkingai linktelėjo ir išėjo.

[ jeigu jau esat sužeisti, tai bent jau hp nusiimkit. ]

Vaistytoja neramiai pažvelgė į tą dažnai atklystantį mokinį ir susiraukė.

Laukinė Žibuoklė įėjus pasisveikino su vaistytoja. Padėjo jai pelėną ir sutvarkius urvą apsidairė ar nėra plyšių. Jų neradus išėjo.

Vaistytoja dėkinga Laukinei Žibuoklei suėdė pelėną, padėkojo Žvaigždėklaniui ir laukė ateinančių kačių.

Katžolė pasidariusi žolelių mišinį ir jas suėdusi išėjo iš urvo.

Vaistytoja grįžo ir padėjo kačiukę ant minkštų samanų.
- Išsižiok,- sukniaukė Kažolė kačiukei norėdama pažiūrėti ar jau dygsta dantukai.

Karė įėjo.
-Sveika,-sumurkė.-Kas ši miela būtybė?

- Labas,- sukniaukė,- Pamestinukė,- sukniaukė vaistytoja,- Tik šą, niekam nesakyk, gerai ? Niekas apie tai neturi žinot, aš pati kam reiks pasakysiu,- maldaujamai sukniaukė vaistytoja ir pati pražiodžiusi kačiukę pamatė mažus dantukus,- Atnešk pelėną iš grobio duobės, jeigu rasi, patį mažiausią, gerai ? - paprašė vaistytoja ir laukė.

-Žinoma,-sukniaukė ir išbėgo.

Žaliažiedė įgriuvo į urvą visa uždususi ir šnopavo. Tada nusėlino iki vaistytojos ir dribo tiesiai priešais kačiukę. Giliai kvėpavo, o tad ilsėjosi.
- Tas besotis vos manęs į žvaigždės klaną nenuvarė. Nesuprantu kuom jis minta,- ji atsikrenkštė ir pagaliau atsitūpusi ėmė klausinėti:
- Taigi, jei ta katukė turi mamą, kodėl nepalikai jos jai?

Karė grįžo ir padėjo mažą pelėniuką.
-Labas,-pasisveikino su Žaliažiede.

- Sveika,- vis dar uždususi kalbėjo,- Gaila, kad nebuvai susirinkime. Nepatikėsi, manau atradau visišką bendramintę. Vėliau papasakosiu,- ji šyptelėjo.

- Na matai, manau, kad ji jai nereikalinga,- sukniaukė,- Būtų ją atpažinusi, nes manau, ji matė mus. Tu privalai niekam nesakyti iš kur ji, gerai ? Jeigu klaus iš kur ji čia, sakyk, kad ateitų pas mane ir aš viską paaiškinsiu,- sumurkė.

- Gerai. Tai jos mama valkata?- nustebo ir suglumo Žaliažiedė. Neatrodė, kad šitas padarėlis ką nuskriaustų, todėl nemanė, kad ji galėtų kelti grėsmę.

Kaciuke placiai issiziojo. Astrias dantis ji paveldejo is savo tevo.

-Jos akys panašios į vienos šešelietės, nemanot?

Nenoriu, kad jie zinotu kas mano mama pagalvojo ji ir stipriai uzsimerke.

-Nesiraukyk, mažute,-sumurkė ji.-Tu tokia miela...
Ji pagalvojo apie savo sūnų ir vos suvaldė ašaras. Visada norėjo būti valdove.

- Mano vardas ne mazute., o...- nutilo ji ir atsimerke placiai. Vardo ji neturi.

-Neturi vardo? Kaip tau Gėlelė?