Augykla

Mokinė atėjo ir padėjo valdovei pelę ir nuėjo.

Rudakailė vangiai atsistojo ir suėdė pelę. Juto kaip jos pilvas apsunko. Apsvaigusi ji nuėjo iki pat augyklos įėjimo ir atsigulusi iškišo nosį į lauką. Buvo šilta ,beveik kaip per Žalių Lapų laiką.

Atėjo padėjo Rudakailei vieną iš žuvų ir išėjo.

Atėjusi pastebėjo, kad dabar Rudakailei priklauso visas urvas. Su Rudakaile jos beveik nebendravo. Matydavo ją tik tada kai pati buvo katukas ir tada kai atnešdavo jai grobio. Ji ėmėsi darbo. Tvarkė viską, išlavė visas dulkes uodega, užkišo plyšius šienu, sausa žole ir šakelėmis, patiesė daug šiaudų ant šaltos žemės, pakeitė senas samanas, padėjo šviežių, iškuopė guolius ir išmetusi sudžiuvusias lapų užuolaidas ir jų vietoje pritaisė daug žalių ir storų lapų prie urvo įėjimo. Išėjusi, iš lauko pusės, apdengė urvo sienas šienu, sutvirtino šiaudais ir šakelėmis bei prikrapnojo nuo pušų šakų sakų, kad visas šienas tvirtai laikytųsi ir, kad plikų šakų laiku krituliai nepasiektų drėgme urvo vidinės pusės. Baigusi ruošti urvą plikų šakų laikui ėjo prie kito.

Atnešė žuvį Rudakailei, ją paliko ir nubėgo.

Atėjusi pakeitė samanas ir išvalė guolius, išėjo.

Įėjus sutvarkė urvą ir apsidairius ar nėra plyšių išėjo.

Žaibas atėjęs iškrapštė visas senas samanas. Tada patiesė naujas ir užkamšė visus plyšius. Viską sutvrakęs išėjo.

Žibuoklė atnešė kačiuką ir dribo į guolį. Prispaudė Varveklį prie savęs.

Kačiukas lyžtelėjo Žibuoklę.
-Ar tu būsi mano nauja mama?-Kvailai paklausė.

-Aš būsiu tavo globėja, katinėli,-tarė ir nusijuokė.

Katinėlis lyžtelėjo Žibuoklę ir nosižiovaves įsisupo į ją.

Lava kažkaip atėjo čia. Ir kas ją čia atvedė? Katė pažvelgė į Laukinę Žibuoklę, o paskui kažkokį kačiuką. Jos veidas apsiniaukė. Ji norėjo būti už kažką atsakinga. Deja... Katė vėl nežymiai pažvelgė į kačiuką ir apsisukusi išėjo.

-Ne, ne, ne,-greitai išbėrė katė.-Jokių nereikalingų meilės ženklų. Ne-a.
Aišku katei giliai širdyje labai būtų patikę, kad ją vadintų mama, bet dabar ji to nenorėjo.

Kačiukas tyliai nusičiaudėjo ir užmigo.

Katė suprunkštė. Aš globėja? Nesąmonė...

Kačiukas pradėjo tyliai knarkt.

Žibuoklė apglėbė katinėlį ir ėmė snūduriuoti.

Žibuoklė atsargiai atsistojo ir apkamšius katinėlį samanomis, kad nesušaltų išėjo.

Atėjusi pradėjo tvarkyti urvą. Viską sutvarkiusi nuėjo.

Žibuoklė grįžo ir apglėbus kačiuką užsnūdo.

Žibuoklei atsibodo čia tupėti, todėl vėl apkamšė katinėlį samanomis ir išbėgo.

Karė padėjo prie kačiuko pelytę ir patikrinus ar samnos nešlapios išbėgo. Suprato, kad jeigu dabar atsiguls prie kačiuko jis nenudžiugs.

Pabudes Varveklis kiek nuliūdo, kad šalia nėra Žibuoklės. Tačiau kai pamatė pelytę kuri šiek tiek kvepėjo ją jis apsidžiaugė ir ėmė ją kramsnoti.