Augykla

-Gerai,-sumurkė. Kačiukai,-pagalvojo.

Ji įbėgo ir apžvelgė visus ten buvusius. Jie atrodė sveiki, todėl nuėjo ir atsitūpė prie įėjimo lyg saugodama.

Atšlubavo. Keistai nužvelgė Pilkąją Pėdą. Žvilgsnis buvo bjaurus, gilus ir pilnas skausmo. Viduje šaukė kita Smėlio Pėdos pusė. Ji meldė ištrūkti iš šių pančių, kurie ją gniugždė savo pykčiu, pagieža ir keršto troškimu. Nusisukusi atsigulė į kadaise buvusi savo guoliuką. Ten kur mama ją augino, žindė kartu su jos broliukas. Jai ten buvo taip gera. Ji jautėsi saugi. Dabar jai nebeliko nieko... Atsigulusi ir pamąsčiusi ji ėmė mankštinti sustingusią koją. Prajudino kol ėmė tekėti kraujas per koją. Koja sušilo ir ėmė lengviau judintis. Ji nebuvo nusipraususi viso kraujo nuo snukio, todėl norėjo eit pasiplaukioti. Bet ji liko gulėti savo vietoj ir toliau mankštino koją.

Ji pažvelgė į Smėlio Pėdą. MOkinė matė joje skausmą, pyktį ir panieką, kuria sukėlė valkatos.
Tai jie dėl visko kalti. Jie sugadino daugeliui gyvenimą.

- Ką ketini daryti?- nežiūrėdama į ją paklausė. Jos balsas vis dar gergždė. Skambėjo baisiai ir žiauriai.

-Nežinau, bet sugalvosiu, kaip jiems atsilyginti. Jie išardė tavo ir mano šeimas, jie kentės už tai. Aš Tau prižadu.

- Man patinka Tavo ryžtas. Bet Tu maišyto kraujo, ką Tu gali suprasti apie ištikimybę...

-Mano sesės, jos visiškos Šešelietės aš šešelietško kraujo beveik neturiu, aš esu labiau Upietė nei Šešelietė. O mano sesės jos Tėvo kopijos, aš Mamos.-Atsakė net nepagalvojusi.

Smėlio Pėda nusijuokė iš katės.
- Už tai Tavo mama išdavikė!- nesusivaldžiusi rėkė ji- Jei ne ji būtų pradėjusi, mūsų klanas nebūtu išsišvaistęs! Pažiūrėk, pasakyk bent vieną katę kuri iš mūsų nesantikiavo su kitų klanų katėm, apart Žibuoklę ir mano mamą. Pasakyk! - šaukė negražius dalykus Smėlio Pėda. Ji nenorėjo to išrėkti, bet taip gavosi- Mūsų puse klano ne grynakraujai! Tai gal visi susitaikom ir gyvenam kartu? Kam tada tie klanai, jei niekas taisyklių nesilaiko? Net vadė nusižengė prieš žvaigždės klaną, nesupranti? Jei mes visi taip mylim vienas kitą, tai kodėl gyvenam klanais? Ką mes bandom apgauti? Žvaigždės klanas už tai ir keršija mums! Todėl, kad mes nesilaikom taisyklių, kurias nuo seno puoselėjo mūsų protėviai. Jei, nebūtume tokie kvailiai, niekas nebūtų taip žiauriai kankiniesi. Pažiūrėk kaip tos išperos mano mamą išniekino! Žvaigždės kalnas širsta ant mūsų už sulaužytas taisykles ir visišką jų nepaisymą! Pažiūrėk kiek šešeliečių po mūsų valdas vaikšto? Čia normalu? Pabandyk mane įtikinti, kad viskas bus gerai. Nė per pelės plauką niekas nepasikeis! Nesuprantu, kas darosi, niekam neįdomu kas vyksta, o paskui visi verkia, kad miršta jų mylimos katės! Susiprotėkit vieną kartą, nes tuoj nieko iš mūsų nebeliks, nieko!

Mokinė susigūžė nuo tokių žodžių. Ji žinojo tasyklės ir žinojo jog jos mama blogai pasielgė.
-Tai ką man dėl to daryt. Nušokt nuo krioklio ir nusižudyt? Kad tu suprastum, jog Man svarbiausia Upės klano gerovė?! Taip aš negrynakraijė, bet tai nereiškia, jog elgsiuos kaip mano mama, ar kiti lauže taisykles. Mano sesių greičiausiai laukia toks pat likimas kaip ir tavo mamos. Galvoji man dėl to neskaudu?-Ji atsitiesė ir atsuko nugara Smėlio Pėdai.-Suprantu, jog niekada nebūsiu tokia kaip tu. Grynakraujė. Bet stengsiuos, jog pati jų nelaužyčiau. Man svarbu, jog ši vieta liktu saugi ir rami.

- Manai man nesvarbu? Žiūrėk kaip aš laužausi, ar nematai? Aš kalbėjau ne Tau, mažyle, aš kalbėjau apskritai! Kaip manai, kaip mes toliau gyvensim tokiui chaosui siautėjant? Visada ir ginsimės nuo valkatų ir audrų? Mes visi galiausiai išmirsim! Ir spėk kas bus dėl to kaltas?! Ogi visi tie katinai ir katės, kuriems nusispjaut į klano gerovę! Jei tai būtų tie laikai, kai gyveno mūsų protėviai, už tokius šposus sveiko kailio neišneštum ir dar iš klano ištremtas būtum! Badautum ir žudytum tam, kad išliktum ir Tave pakeistų toks likimas kol galiausiai taptum tokia kaip tos šiukšlės! Aš nesuprantu, negi visi to nori?- kriokė Smėlio Pėda. Ji visai nesivaldė. Sakė tai ką galvojo ir visiškai nesivaržė.

-Aš suprantu, jog kitiem ant to, kad klanai sukurti ne šeip sau nusispjaut. Bet man NE.-Atsakė beveik verkdama.

- Nežliumbk. Nėra ko. Įrodyk man tai ką katik pasakei.l

Žinokit jau visus jūs UŽKNISOT. Keliat melodramą iš nieko. Čia kraujo ašarom apsipylę raššot visiemį pm, kad dangus griūna. L-O-L, taigi viskas surežisuota. Ir baikit kitus žmones kaltint, nes *** apkaltinsiu jus už tai, kad vakar arbatos neraadau. Apsiraminkit gerai? Kai mažos mergotės čia elgėties. patiktų jei jūsų veikėją pradėdų debilu vadintdėl to, kad tipo turi vaiką nuo kito katino? Mažvaikės.

-Kaip?-Paklausė tyliai, bet Smėlio Pėda vistiek išgirdo.

- Kaip nori. Jei nusižengsi bent vienai taisyklei- neatlesiu. Būsi man tokia pati nieko verta katė kaip ir kaikurios kitos. Pagarbą reik užsitarnaut.

-Jau tau sakiau, man ant taisykliu nenusispjaut! Įrodysiu tau, kad galiu būti ištikima klanui.-Pasakė piktai.

- Gerai, pažiūrėsim.- nusišypsojo Smėlio Pėda.

Mokinė nuėjo susirangė šalia Laukinės Žibuoklės ir užmigo.

Smėlio Pėda suirzus užsnūdo.

Garbingoji parėjo. Ji atrodė baisiai. Šviesiai pilkas kailis susitaršęs ir purvinas, o ji pati šiek tiek kraujuota.

Smėlio Pėda atsikėlė. Nieko neprisimena kas buvo. Tik žino, kad jos mamos nebėra. Prisiminusi labai susikrimto. Iš pradžių nesuprato kur yra, bet atsipeikėjo ir pamatė Garbingąją leteną.
- O, varge, ar viskas gerai? Gal Tau padėt? Bandė bėgt link jos, bet koja vis dar nebuvo puikios formos, todėl šiek tiek susierzinusi nutipeno link jos.

- Neskaitant to, kad gavau į galvą ir mane vilko žeme jaučiuosi tiesiog puikiai, - šiuos žodžius ji vos ne išspjovė, - Achhh nekenčiu aš tų valkatų , - pradėjo praustis.

- Aš nieko neprisimenu. Nežinau kas darosi. Paskutinis dalykas kurį prisimenu, tai, kad medžiojau medyje ir iškritau. Ir dar suprantu ar pamenu, jog Srovės Riksmo nebėra... ją nužudė. Man labai gaila ir skaudu. Be to mano koja vos lankstosi. Aš ir jų nekenčiu...

- Srovės Riksmas? - bandė atsiminti karę,- A taip tavo motina.

- Taip, nežinau kaip viskas atsitiko. Iškritau iš medžio ir... atsibudau čia. Nieko nesuprantu. O mamos aš ilgėsiuos. Ji man buvo brangi, bet ji gi Tau sesė.