Įėjimas

Atėjęs pradėjo budėjimą.

Laukinė Žibuoklė atbėgo ir prisimerkus apsidairė. Iš burnos dribo putos, o vyzdžiai buvo išsiplėtę. Ji krenkštelėjo ir vėl ėmė lėkti nežidoma nieko. Prabėgdama dar atsitrenkė į Dyglį ir lediniu vandeniu išplaukė iš stovyklos. Tada dar kartą sustaugė ir nubėgo.

Katinas nuplaukė paskui katę.

----

Grįžo su Laukine Žibuokle ant nugaros.

Žaliažiedė visą dieną stebėjo kas vyko. Ji tupėjo medyje, o jos niekas nepastebėjo. Ji nebenorėjo iš ten išlipti. JI... ji turi laikytis... kažkas dedasi. Negerai, NE-GE-RAI! Mėšlo vertas gyvenimas! Aghhhhh... kodėl jos tėvas turėjo mirti? Kodėl?! Kelios ašaros išbyrėjo, bet ji privalėjo laikytis. Kokia iš jos karė jei net emocijų ji suvaldyti nesugeba? Už ką Žvaigždės klanas taip ją baudžia? O gal tai tik likimo išbandymai? Ji tuščiom akim ėmė žvalgytis į tolius. Oras atšalo, o medžių galūnės apšerkšnijusios. Taip pat kaip ir jos jausmai. Žaliažiedė matė ne tik tėvą, ji matė ir Žibuoklę... Ji.. miršta. Kodėl jai svarbios katės dingsta viena po kitos? Žaliažiedė dabar žino tik vieną. Niekam, niekam neleis gadinti jos brolio gyvenimo. Taip pat ir savo. Ji nulipo nuo medžio ir nuėjo į stovyklos vidurį, kartu pagriebusi savo sumedžiotą paukštį. Tai buvo varna, juoda varna. Gal tai kažką reiškė?

Atėjusi pažvelgė į Dyglį. Jis čia palaidojo mamą. Jos tėvo vieta irgi čia. Ji padėjo tėvo kūną ant žemės ir ėmė kasti duobę šalia mamos laidojimo vietos. Iškasusi tam tinkamą gilį paėmė tėvą už pakarpos ir paskutinį kartą lyžtelėjusi jam viršugalvį užkasė jo kūną.
- Ilsėkitės ramybėje,- Žaliažiedė vos laikėsi savyje, bet ji tai privalėjo. Ji nebeverkšlenanti maža kačiukė rodanti principus. Laikas susiimti ir susidoroti su sunkumais. Ji pažadėjo. Palūkuriavusi minutėlę išplaukė iš stovyklos.

Mokinė parplaukė atgal į stovyklą.

Mokinė parplaukė atgal į stovyklą.

Atbėgo ir laukė sesers.

Melsvoji Letena atšuoliavo ir atsitūpė.

Kadangi upė dar nebuvo apsitraukusi ledu. Tad paklausė:
-Plaukti moki?

-Taip. - palinksėjo ir pasipurtė.

-Tada plaukiam ir bėgam i Didžiąją pievą,-Perplaukė upę ir nubėgo.

Dyglys baigęs budėjim išplaukė pamedžioti.

Mokinė linkteloėj oir grakščiai įšokusi į upę, perplaukė ją ir išlipusi, pasipurtė. Nubėgo paskui sese.

Grįžo į stovyklą su grobiu nasruose.

Perplaukė upę ir nubėgo su dviem pelėnais.

Perplaukė upę. Išbėgo iš stovyklos.

Žaibo Letena atpėdinęs čia atsitūpė. Prisimerkęs žvelgė į tolį. Jam taip trūko mamos ir tėvo... Mokinys nieko aplink nematė, tik vaizdą, kuriame buvo jo mama ir tėtis.

Karė atėjusi atsitūpė šešėlyje ir liūdnomis akimis žvelgė į Žaibo Leteną.

Mokinys laukdamas sesės ėmė vaikštinėti tai šen tai ten. Galiausiai išplaukė iš stovyklos.

Lava atsistojusi nubėgo paskui mokinį.

Vakarė beveik nepastebėta išplaukė iš stovyklos.

Parbėgo su grobiu ir nubėgo iki vaistytojos.

Grįžusi su žaizdomis nuėjo pas vaistytoją. Vis galvojo apie Poliarinę Tylą.

Laukinė Žibuoklė atbėgo ir pažvelgė į vandenį. Atrodė baisiai, todėl susvirduliavus įkrito į ledinį vandenį. Jai nieko neliko tik perplaukti, todėl taip ir padarė. Ėmė laukti Žaliažiedės.