Įėjimas

- Per daug nori- nusijuokė ji ir pamatė kažką spindinti. Priėjusi arčiau ji nustebo. Gintaras! Karė apsižalgė į visas puses ir sulaikė ją dantimis. Pasiliksiu sau pagalvojo Srovės Riksmas ir tuoliau padėjo Lapų Šnaresiui.

-Oho! Kaip Jums bus smagu. Turėsit savo nuosavą urvą.-išsišiepusi pasakė Smėlio Pėda- O gal dar norėtumėt pasikabinti levandų šen ar ten, dėl kvapo, o kai nuvys, galėsit urvą pasipuošti raudonom uogom. Labai tiktų plikų šakų laikui.- samprotavo Smėlio Pėda ir ėmėsi darbo. Kadangi kriauklių jau buvo, ji ėmėsi ieškot akmenukų. Hmmm... šis pilkas. Ne, o! šitas gal? Neeee! Va šitas tiks. Paėmusi tamsaus žalsvumo akmenuką, padėjo į krūvelę su kitais.

Karė nusišypsojo savo dukrelei.
- Didaiuojuitahitaim- bandė pratarti ji, bet gintaras jai trugdo. Eik tu mesluot! Pagalvojo ji zvairai pazvelgusi i gintarą.

-Tokiu laiku levandos neauga. Bet idėja gera. Tarp gražiūjų voratinklių noriu ,kad urve justusi pūšų kvapas.

Kasėsi ir ieškojo toliau. Nei iš šio nei iš to, pliumpt šniurkšt ir paniro į upę. Po kokių gerų dviejų minučių, išlipo iš vandens su bangelių nugludintu melsvu akmeniu. Jis buvo jos letenos dydžio. Buvo taškuotas geltonom dėmelėm ir kai kur perėjimas iš melsvos į žalią juostą. Anksčiau, kai nardė žvejybai, pastebėdavo, kad ant dugno pilna grožybių.
- Tikrai! Matot, nesimokiau dar kolkas atpažinti žolių ir gėlių, todėl nežinau kur kokios auga. Aš galėčiau įsilipti į pušį ir nukąsti kelias kvapniausias šakeles. Juk pačios kvapniausios- viršuje. Ir dar kaip tik patobulinsiu įgūdžius laipant į medžius.

-Puiku,-katinas apžiūrėjo akmenį,-Dabar vėl nerk ir prirink daug daug daug tokių tik mažesnių. Srovės Riksme išspjauk tą gintarėlį nes dar paspringsi. Ne aklas aš.

-Gerai.- nusišypsojusi tarė ir vėl paniro. Nardė nardė, kol pamatė kažką žybsint. Tas akmenukas tikrai išsiskyrė iš kitų. Jis buvo gana gelsvos spalvos, beveik permatomas, o viduje žybsėjo kažkoks keistas daiktelis. Iškilusi į paviršių įkvėpė oro ir plaukė link akmenuko. Griebė ir išplaukė į krantą. Tas keistas daiktelis buvo kažkoks sidabrinis akmenukas įstrigęs kito viduje. Atrodė tikrai gražiai. Priėjo prie krūvos ir padėjo šalia kitų. Sukikeno iš mamos ir priėjusi prie jos aptaškė ją nuo kailio likusiu vandeniu, tada pabėgo ir nėrė į upę.

Pilkoji Pėda atėjo prie įėjimo
-Sveiki.-Ji pasisveikino su visais.

-Puiku..-tik tiek sumiaukė senolis beveik nieko nebekasdamas. Srovės Riksmas puikiai darbavosi ,bet jam reikėjo virš kelių šimtų kriauklelių, kiek mažiau ,bet daug akmenukų.

Ieškojo, nardė, plaukiojo ir įdėmiai žiūrėjo. Pririnko daug mažų melsvų ir žalių ir rausvų ir geltonų akmenukų. Bet jai labiausiai patiko jos vienas radinys. Spėjo, jog tai irgi gintaras, nes atrodė taip pat kaip ir mamos, bet jame buvo įkalintas vabzdys. Tai tikrai buvo įspūdinga. Išplaukusi į paviršių išspjovė visus akmenukus prie krūvos, lyg būtų jais mitusi ir pamatė naująją mokinę.
- Labas.- šaltai pasisveikino ji. Nemėgo negrynakraujų.

Lapų Šnaresys pažvelgė į mokines ir baigė kasti kriaukles. Gera krūva išėjo!
-Smėlio pėda. Dabar nubėk prie medžių kirtvietės ir prirink daug pūšų šakų. Tau jas partemti padės Pilkoji pėda.

-Labas.-Linksmai pasisveikino nors viena katė jai atsakė.-Aš Pilkoji Pėda. O koks tavo vardas?

-Tikrai? Na gerai, bet Pilkoji Pėda nemoka dar plaukti ir laipioti medžiais. Man krenta be galo daug atsakomybės, bet tiek to. Pilkoji Pėda, eime. Ir nuėjo link iškilusių akmenų.

Nusekė paskui katę.

Perėjo akmenis. Parodė kaip juos peršokti ir laukė kol ji padarys tą patį.

Įsidemėjusi ką padarė Smelio Pėda atkartojo ir nusigavo prie jos.

Akmenys vargiai matėsi. Paprastai jų jau nebesimatydavo nors čia buvo sekluma. Lapų Šnaresys nusižiovavo. Tokių nesąmonių ?kad klano katė nežinotų bendraklaniškių vardo nebuvo.

- Visai neblogai. Gerai, kad nepaslydai, o tai tektų Tave gelbėt. Nuėjo link kirtvietės.

Nusekė paskui Smėlio Pėdą.

Grįžo ir nubėgo į mokinių urvą.

Grįžo ir nubėgo į mokinių urvą.

-Na ką taip ir negavau savo pušų,-supyko katinas ir visą akmenukų ir kriauklių krūvą per kokius 4kartus nusitempė link savo urvo.

Atėjusi čia, prisiminė kur paliko pušų šakas. Turbūt kitapus stovyklos ir perplaukus upę ėmė ieškoti. A! Štai kur jos. Gulėjo po medžiu, netoli akmenų iškilusių virš upės. Šakų buvo daug, mat ji galvojo, kad Pilkoji Pėda jai padės jas visas nunešti, bet vienam čia per daug. Ką darysi. Pasiėmė kiek tik galėjo ir perėjo per akmenis. Ėjo link senolių urvo.
Grįžo antram reisui. Šakų buvo jau mažiau, tad nešti bus lengviau. Perplaukė upę ir pasiėmė likusias šakeles. Perėjo brastos akmenimis ir vėl nupėdino į senolių urvą.
Perplaukė upę.
Grįžo. Perėjo per akmenis.

Lava pasipurtė. Nė nepastebėjo, kad buvo užmigusi. Pasirąžė ir nuėjo.

Atėjusi visa aplipusi sakais ir sula, įbrido į upę. Išsilaižė visą kailį kokius tris kartus, kol išsivalė visus sakelius ir sulos lašelius. Tada perplaukė upę ir nuėjo į didžiąsias pievas.