Įėjimas

Žaibo Letena nežymiai pažvelgė į sesę ir tylėjo.

Smėlio Pėda neįsivaizdavo kaip jį pralinksminti. Jai toptelėjo mintis.
- Gal nori ką smagaus nuveikti? Pasakyk kas galėtų Tave pradžiuginti,- mirktelėjo ji.

- Niekas...- niūriai atsakė mokinys.

Smėlio Pėda viduje persikreipė iš liūdesio, bet negalėjo to parodyti broliui. Tai būtų tik dar labiau jį sugniuždę.
- Bet juk turi būti kažkas kas Tave pralinksmintų. Gal nori pasikauti ar išmokti kokią pamoką? Galiu pravesti kad ir dabar. Tu gali man pasakyti kas Tave neramina labiausiai ir pasistengsiu, kad taip nebūtų, prižadu.

- Manęs niekas nepralinksmins...- tarė ir mokinio akys apsiniaukė,- o ypač mokytojas mano... man jis nepatinka...

- Aš žinau, jis tikras stuobrys. Sakau, pravesčiau Tau kokią pamoką ir Tu galėtum turėti mažiau reikalų su juo, aišku jei Tu tik nori. Aš negaliu pakęsti kaip Tu kankinies. Tu kartu smugdai ir save ir mane. Aš galiu tą pačią sekundę pas jas abi nueit ir aprėkt, kad jos Tave žlugdo! Jeigu Tu pats nesiimsi šio reikalo, aš padarysiu tai už Tave. Tik Tavo labui.

- Ne... joms nieko nesakyk...-tyliai sukniaukė jis.

- Tada padaryk taip, kad netektų man. Nes dabar aš nebežinau ką man daryti. Aš tiesiog negaliu Tavęs tokio matyti! Man be galo skaudu. Turi laiko kankinti ir save ir mane iki kito pilno mėnulio. Dabar ji priešpilnis. Dar daug laiko. Jeigu nesugebėsi susitvarkyti iki tol pats, aš nebegalėsiu kęsti. Eisiu ir išpliurpsiu joms viską. Padarysiu už Tave tai, ką seniai turėjai padaryti..., nes aš nebegaliu.

- Nesakyk joms nieko...- ištarė mokinys ir atsitūpęs šešėlyje užsimerkė.

Smėlio Pėda Priėjo prie jo ir prigludo.
- Tu- man be galo svarbus. Prašau suprask ir mane. Man labai skauda dėl Tavęs,- Smėlio Pėda nebesulaikė ašarų ir viena kita ištiško ant šaltos žemės,- Aš noriu, kad Tu būtum laimingas. Vėl lakstytum užsispyręs ir su šypsena, vėl būtum įžulus ir linksmas, nes tokį aš Tave prisimenu ir noriu, kad taip liktų,- ji įsigniaubė į jo šviesų kailį,- Tu turi tai padaryti, aišku? Jos viena kita svaidosi žaibais, o Tu kenti. Tu tik kiši pats sau koją! Nebūk suskydęs ir pasakyk ką galvoji, prašau pagaliau pasirink kas Tau geriausią...

Staiga iš tamsos išniro juodas šešėlis. Tamsusis karys išsiviepė.
-Kokia jaudinanti akimirka... - dar labiau išsiviepė. - Tuoj pravirksiu.

Žaibo Letena išgirdęs sesės žodžius jau norėjo kažką sakyti. Tačiau pastebėjęs Lokio Nagą apsiniaukė ir susigūžė.

Smėlio Pėda nekreipė į jį dėmesio. Ir tik tupėjo prie brolio. Piktu žvilgsniu nužvelgė karį ir sušnypštė.

Žaibo Letena lyžtelėjo Smėlio Pėdą. Tada napaisant šalčio, atsigulė ant šaltos žemės. Ir atsargiai padėjęs skaudančią leteną užsnūdo.

Smėlio Pėda vis dar piktai dėbtelėjo į karį ir išbudino brolį.
- Eik į gulyklą. Čia suledėsi ir peršalsi. Eik.

-Kaip gražu, - pakraipė galvą ir nuspyręs mokinę, paėmė už pakarpos Žaibo Leteną ir nuėjo.

Smėlio Pėda atšoko ir tik neskaudžiai gavo iš kojos.
- Patylėk!- nesusilaikė ji,- Ką ketini su juo daryti? Paleisk!- Smėlio Pėda nubėgo paskui.

Karė buvo užmigusi. Dabar pabudo ir visa drebėjo iš šalčio. Išsilaižiusi kailį perplaukė per šaltą upę ir nubėgo.

Katė grįžo su grobiu nasruose.

Žaibo Letena keistai šypsodamasis išplaukė iš stovyklos.

Kačiukas grįžo į stovyklą su paukščiu nasruose. Padėjo į kitame krante. O pats ėmė gaudyti žuvį.

The member 'PerkuNaS' has done the following action : Veiksmai

'ŽVEJYBA' : 2

Mokinys sugavęs žuvį išlipo su ja į krantą. Tada su abiejais grobiais nupėdino link grobio duobės.

Priėjusi įėjimą pažvelgė į stovyklą ir garsiai susimąstė:
- Pačiu laiku paruošiau urvus plikų šakų laikui. Dabar niekas nešals!
Ji pamačiusi, kad žuvys daug mažesnės ir stambių nebeliko vistiek ėmėsi žvejojimo. Įbrido į upę iki pilvo, upės vanduo buvo labai šaltas ir kaikuriose vietose apsitraukė kažkokia plėvele palaukė kol bailiukės jos nebebijos ir puolė jas nagais.