Įėjimas

- Gal padėti?- nusišypsojusi paklausė.
- Tu atrodai miela, ne tokia kaip kitos mokinės. Tu Švytinti Letena taip? Malonu, aš Smėlio Pėda.

-Valio!-sumurkė mokinė ir tarsi pro patį tirščiausią rūką pažvelgė į Srovės Riksmo metį.

- Aš tau padėsiu pereiti akmenis pro upe. Einam.- sumurkė ji- Smėlio pėda, tu gali ateiti kartu jei nori.

-Nereikia, aš moku plaukti ,-katytė kuo galėdama maloniau atsisakė paslaugos. Asmeniškai Švytinčią pėdą žeidė žinia ,kad per savo aklumą kitos katės gailisi jos. Ji norėjo įrodyti ,kad gali būti savarankiška. Mokinė įsikando savo lazdutę.

Smėlio Pėda linktelėjo ir nusišypsojo.
-Padėsiu žuvį į grobio duobę ir ateisiu. Kur būsit?

[btw Gamta įėjime buvo parašius ,kad akmenis jau užliejęs vanduo xD]
Mokinė lėtai pradėjo artintis prie vandens.

( nemačiau o: )
-Prie didžiosios pievos- sukniaukwė ir perplaukusi upę ėmė laukti mokinių.

Mokinė kaip koks šuniukas su lazdelė įlipo į vandenį ir perplaukė upę prie Srovės Riksmo.

Smėlio Pėda staigiai nulėkė link grobio duobės.

- Einam- sukniaukė ir nuėjo.

Atbėgusi perplaukė upę ir nulėkė link didžiosios pievos.

( https://klanukariai.aforumfree.com/t5320p975-aejimas#668503 )
Mokinė nusekė katę.

Grįžusi, ibrido su pelėnu į upę. Perplaukė ir padėjo pelėną ant kranto. Tada vėl įbrido. ėmė taškytis ir kuo daugiau judėti, kad kailis judėtų į visas puses ir dingtų lapės mėšlo dvokas nuo jos kailio. Nardė ir taškėsi iki tol, kol pajuto, kad tuoj visa permirks kiaurai per visus organus. Išlipo visa sušalusi ir šlapia kaip žuvis. Pagriebė pelėną ir nubėgo link grobio duobės. Kailis buvo užkritęs ant akių ir kabėjo nuo sustiprėjusio ir tvirto jos kūno. Visas varvėjo, nesvarbu kiek kartų ji būtų išsipurčiusi visą vandenį. Atrodė, kad ant jos kažkas ant jos bangas piltų.

Karys nubėgo ir greitai grįžo. Juk reikia ką nors ėst.

Žaibo Letena atsistojo ir išbėgo iš stovyklos.

Garbingoji letena išbėgo.

Laukinė Žibuoklė įplaukė ir nubėgo link augyklos.

Įšplaukė iš stovyklos.

Katytė brastos akmenimis išėjo iš stovyklos.

Žaibo Letena išdidžiai ėjo į stovyklą. Atsargiai perėjo per akmenis. Ir su Švytinčia Pėda ant nugaros atsargiais, lėtais žingsniais, tačiau išdidžiais žygiavo į mokinių urvą.

Atbėgus prie įėjimo ji išpradžių įšoko į vandenį. Išlipusi ji nusipurtė ir atsitupė šalia Akmenširdžio:
- Kaip laikais?

Karė išsigando ir kažkaip pasijuto blogai. Ji nubėgo į mišką.

Grįžo į stovyklą.

Išbėgo iš stovyklos.