Apleista Ola

Ledas įlindo į olą.
-O čia visai neblogai,-šyptelėjo ir įsitaisė.Po kiek laiko nuėjo.

Atėjo ir susirangė savo šiltame guolyje.
~~

Atsikėlė ir nuėjo.

Kvatodamas atlėkė ir įlindo.Atsigulė prie Žaros.

jinai prisiglaudė prie Ledo ir pradėjo meiliai murkti

-Tu mane myyyyyyyl?,-nutesė jis.

jinai nieko neatsakė tiktai labai nežymiai sulinksėjusi prisiglaudė prie ledo ir užsimerkė

Linktelėjo pats sau ir prisiglaudė prie Žaros.

atsibudo ir pradėjo žadinti Leda nes norėjo jo taiko paklausti

Ledas krūptelėjo.
-Kas nors atsitiko?-apsnūdęs paklausė.

-aš noriu tavęs kai ko paklausti...

-Nu??-šyptelėjo ir pasitrynė į Žarą.

-ar nenorėtum eiti į šešėlio kląna....???

-Ne,-užriko.-Nekenčiu klanų.-suspigo kaip mažas kačiukas ir įsikniaubė į Žaros kailį.

-kodėl tu taip klyki juk tiktai paklausiau...,-piktai pasakė

-Nenoriu nekenčiu gyvenime neminėk jų,-vėl suriko ir dar labiau pasislepė Žaros kailyje.

jinai atsistojo ir išbėgo visa pikta ir liūdna

Sunerimęs ir vos ne pakvaišęs toliau tupėjo.Paskui nusivijo.

Atbėgo,pažymėjo savo klano teritoriją ir nuėjo.

Žvarbius keliavęs visą naktį sustojo ties apleistąja ola.
- Taigi, čia ir lauksiu, kol mano kaulai virs dulkėmis, - sumurmėjo ir apdraskęs akmeninę olos sieną, paliko joje nežymias nagų žymes. Užskleidęs įėjimą vijokliais, įsliūkino vidun ir dribo ant žemės. Urvas jam tik ir priminė jo urvą, kurį paliko kažkur toli.

Katinas pabudo ir apsidairė. Jautėsi pavargęs, nors miegojo ilgai. Suprato, kad grobio į urvą niekas neatneš, nes Vėjo Kalnuose grobio krūvos juk nesimėto. Niurgzdamas Žvarbius atsikėlė ir išsliūkino laukan.

Žvarbioji Žvaigždė įslinko į urvą. Buvo pavargęs, nes praeitą naktį bastėsi Vėjo kalnuose, o dabar dar priėdė ir jautėsi mieguistas. Vienišius susirangė sudžiūvusios žolės guolyje ir užmigo, raminančiai glostomas urvo vėsaus oro.

Uraganas atbėgo. Pajuto vienišiaus kvapą. Nerūpestingai atsitūpė ir ėmė žiūrėti į Žvarbią Žvaigždę.

Žvarbius jau miegodamas užuodė šalia perkūniečio kvapą, ir šešėlietiškų instinktų vedamas, pašoko urgzdamas. Nužvelgęs karį nusprendė, kad jis dar jaunas ir ne itin patyręs.
- Šiaušk iš čia, perkūnžiurki, tokiems kaip tu čia ne vieta, - nuožmiai sušnypštė ir išleido ilgus nagus.

-Atsiprašau, aš pusvienišius. - pataisė Uraganas. - O tu jau nebe vadas, - atkirto. - Aš šią vietelę pirmesinis pamačiau, nes kai norėdavau dingti toliau nuo klano ateidavau čia. - pabrėžė.