Šlaitas - Praėjiams į vėjo kalnus

-SNIEGAŠIRDE!!!!!-Sukaukė dvi katės.

Sniegaširdės dvasia atsirado priešais jas.

-Grr.-Suniurzgė Sidabrinė Audra.-Aš pasilieku...

Karė linktelėjo.
-Daugiau nieko nenori paskyti?..

Sidabrinė Audra dabar buvo dvasios pavidalu.Ji atsiduso.-Ne...Bet jei liksiu čia, negalėsiu pas tave. Į stovyklą... Atleisk, iki..-Ji vėl atsiduso. Tada išsitiesė ir įlindo į Miglos Leteną:
-Laikas mokytis, maže.
-Ei!

Jos abi [ji viena] dingo už krūmų.

Sniegaširdė išnyko.

Vėjakailis ir Smėliadryžė atėjo į kalnus. Smėliadryžė apsidairė, ir piktai sukniaukė:
-Daugybė kačių. MŪSŲ klanuose!
Brolis ir sesuo linktelėjo ir nubėgo viršun.

Juodis atbėgo. Jis nubėgo į miškelį.

Juodis nusileido Šlaito ir nubėgo link Šėšėlio Klano.

Liūtaširdis nusileido nuo sliato ir nubego

Rainoji Žvaigždė atbėgo padususi. Nusprendė sustoti, bet mažieji dvikojai dar vijosi. Netekusi jėgų ji atsitūpė, o vaikai atbėgę ją glostė.
- Jūs mažieji parazitai, greitai jūsų nebeliks- pro dantis miaukė katė.
Atgavusi jėgas bėgo toliau.

Vadė išbėgo žaibo greičiu, kad mažiai nepamatytų.

Melsvažiedė lėkė šlaitu iš keturiu klanų teritorijų ir apylinkių. Nuo čia jos jau niekas nebesuseks ir niekas nebežinos kur ji. Katė paskutinų kartą atsisuko ir pažvelgė į pažystamas vietoves, paskui dingo už uolų.

Po kelių savaičių čia pasirodė dviejų katinų šešėliai. Tai buvo Melsvažiedė ir kitas, rainas katinas su gintarinėm akim. Jiedu keliavo jau ilgai, į Perkūno klanos stovyklą.

-Štai.- Po trijų dienų kelionės tarė Miglaširdė.-Čia.

Klevo Dryžis patenkintas murkė, kad pagaliau yra vieni su Miglaširde.
-Čia gražu,-tarė.

-Taip. Tai vienintelė dvikojų nepaliesta vieta šiose teritorijose. Eime.-Miglaširdė sumurkė ir nuėjo.

Klevo Dyžis nuseke iš paskos.

Kare nubego slaitu.

Kare nubego.

Čia tvyravo palaiminga tyla. Sidabrinė Audra apsisuko ir nuėjo mąstydama, kad jei dar kas ateis čia, turės reikalų.

Po kiek laiko čia pasirodė vieniša naujagimė katytė. Ji iš lėto slinko įkaitusiais akmenimis. Mėlynakė nebežinojo kur ji yra, i garsiai kniauksėjo.

Snaigė atėjus pamatė mažą katytė ji neatsidavė nei vienu klanu, priėjus Snaigė palaižė jai paausį -kodėl tu viena? -švelniai paklausė katė

Katytė dar aiškiai nemokėjo kalbėti. Ji buvo užgulusios ausytėm ir dar neatsimerusiom akytėm. Ji muistėsi ir bandė ką nors užuosti tyliai unkšdama po nosim.

katė švelniai įsikando katytę manydama jog ji neturi tėvų ir nubėgo į stovyklą