Šlaitas - Praėjiams į vėjo kalnus

Ledas atėjo.

- Eime link ežerėlio, - tarė kačiukas ir nubėgo.

Nubėgo.

Karštapėdis išskuodė.

Išėjo.

Rainoji Žvaigždė ėjo pirma, negu ginklanešė. Ji ėmė lipti į viršų, tačiau jai sunkiai sekėsi. Prilaukė Melsvosios Audros.

Katė pasivijo vadę ir sukniaukė:
- Tau viskas gerai?

- Turbūt- atsiduso ir vėl ėmė lipti viršun, tačiau jai kelią užkirto akmuo, už jo paslydo, vadė ėmė ristis žemyn. Kol pagaliau pasiekė besiridendama apačia ir neteko sąmonės.

Katė greitai nušoko prie vadės pribėgo ir nežinodama, ką daryti sukniaukė spigiu balsu. Katė atsiduso ir priėjo dar arčiau prie vadės:
-Prašau atsigauk, Rainoji Žvaigžde.

Katė vėl pradėjo kvėpuoti, vis stipriau, tada pakėlė galvą ir kimiu balsu tarė.
- Čia tu Melsvoji Audra?- nekreipdama dėmesio ji atsistojo ir ėmė tikrinti savo žaizdas.

- Taip aš, ar tau viskas gerai?- pasiteiravo Melsvoji Audra

- Na manau taip.

- Manu tu praradai dar vieną gyvybę ir tai yra blogai. Kuo tau galiu padėti?- pasiteiravo ginklanešė

- Partemk mane iki stovyklos, pati nepareisiu.

Katė užsidėjo vadę ant nugaros ir nubėgo.

Dangaus akis prabėgo.

Lapas nubėgo.

Jis grįžo.

Lapas vėl išėjo iš vėjo kalnų.

Katė nusileido šlaitu.

Lapas užsikabarojo į šlaitą ir nulėkė.

Ugniasniegis apuostė šlaitą. Neužuodęs nei menkiausio Pūko kvapo nuėjo.

Vienišė atėjo ir atsitūpė.

Lapas nusileido šlaitu.

Katinas grįžo.