Miškelis

-Nee tu geresnė,-sumurkė jis ir irgi prie jos prisiglaudė ir pradėjo garsiai murkti.

-Ne, tu.-ramiai kalbėjo ji ir murkė.

-Jeigu kadanors tūrėsime kačiukų tikrų tikriausiai bus atsigimę į tave tiek grožiu tiek įgūdžiais,-sumurkė jis.

Ji papurtė galvą.
-Kas jau kas, bet kačiukai negali būti į mane panašūs. Vienintelis...-ji jau būtų ir toliau ginčijusis, bet staiga nurimo ir nusprendė šį kart baigti ginčą lygiosiomis.-vieni turės tavo grožį, o mano įgudžius, o kiti-atvirkščiai. Manyčiau- taip bus teisingiausia.-šyptelėjo ji.

-Taip,-jis irgi nusišypsojo jis,-|Myliu tave.

-Aš irgi.-sumurkė ji.
Staiga Perlinos kūnu perbėgo šiurpas. Jai prieš akis iškilo nė kiek nepatobulintas, visiškai toks- koks ir yra Margaširdės paveikslas. Ji krūptelėjo, pati to nesuprasdama. Skruostu nusirito ašara, kurią ji staigiai nubraukė letena ir nutaisė laimingą snukutį. Tada tylutėliai sumurkė.

Melsvakailis susirūpinęs pastebėjo akimirkai pasikeitusią Perlinos veido išraišką ir ašarą. Jis palaižė tą vietą kur buvo nuriedėjusi ašarą ir paklausė:
-Kas atsitiko ,Perlina?

-Nieko, prisiminiau Margaširdę. Vis dėl to, kad ir kokia būčiau su tavimi laiminga, kai prisimenu ją, susigraudinu. Juk ji mano geriausia draugė. Bet dabar jau viskas gerai.-šyptelėjo ji.-teks susitaikyti su tomis trumputėmis skausmo akimirkomis.-ji palaižė Melsvakailį, bandydama atsikratyti tų skaudžių, tačiau šiltų prisiminimų.

-Nesijaudink... Jeigu ji tau niekaip neišeis iš galvos galėsi vieną dieną su ja susitikti pričiumpant medžiojant,-kiek neramiai pasiūlė jis jai.
Tada labai gyvai palaižė ją ir sumurkęs tarė:
-Viskas bus gerai.

-Žinau,-ji nusišypsojo ir palaižė Melsvakailį.-Ačiū...labai myliu tave.

Melsvakailiui buvo žiauriai karšta viduje nes jis be proto mylėjo ir gerbė Perliną. Jis pradėjo trintis snukučiu į jos snukutį nematydamas nieko gražesnio. Aplink Perliną tarsi užgeso saulė ,o miškas prarado savo grožį. Jis matė tik Perliną.

Perlina irgi ėmė trintis į Melsvakailį. Jos meilė kas sekundę vis augo. Ji nė neįsivaizdavo, kad šis jausmas gali būti toks didelis. Perlinos širdis liepsnojo.

Melsvakailio balsą beveik užgožė milžiniškas murkimas:
-Perlina - manau neištrerčiau be tavęs nė dienos...
Jis net nepajuto ,kad diena po dienos kai yra vienišius pradėjo kvepėti mėtomis.

-O aš be tavęs nė kelių valandėlių...-murkė ji ir tuo pačiu uodė Melsvakailio kvapą. Tada ilgai žiūrėjo į jį. Tarsi tai būtų sapnas, kuris bet kurią sekundę galėtų išnykti.

Jis letenomis apkabino ją ir tarė:
-Nors geriau pagalvojus - nė sekundės,-murkė jis.

Perlina daugiau nebenorėdama nieko sakyti sumurkė ir švelniai grybžtelėjo dantimis Melsvakailio ausį. Tada nusijuokė ir prisiglaudė prie jo.

Melsvakailis burnoje juto saldumą. Jis jutosi tarsi Žvaigždės klane ir jam buvo žiauriai gera. Jis net pradėjo springti murkdamas kai jam buvo gera. Tada juokdamasis apvertė ją ant žemės ir sumiaukė:
-Nepalaiesiu tavęs,-žaismingai sumurkė.

Ji nusijuokė ir pabandė ištrūkti. Tada atsipalaidavo ir ramių ramiausiai pasakė.
-Tu stiprus.-ji klastingai šyptelėjo.

Melsvakailis palaimingai sumurkė ir apsižvalgė. Dabar siautė pūga. Jis greitai surado po medžiu kažkokį urvą kuriame nebuvo prisnigę ir kartu su Perlina atsigulė ir jis pradėjo laižyti ją.

Perlina murkdama irgi laižė Melsvakailį. Netrukus jos jėgos kiek išseko ir ji užmigo.
-Myliu tave, Melsvakaili,-prieš užsimerkdama sumurkė ir šyptelėjo ji.

Melsvakailis susirangė šalia jos norėdamas ją sušildyti ir jai dar akimirką prieš užmigdama sumurkė:
-Aš tave irgi..
Ir jis padėjo galvą ant Perlinos pilvą palaimingai tyliai murkdamas ,bet dar nemiegodamas.

Melsvakailis išgirdo ,kad kažkas ateina tad atsarigiai ,kad nepažadintų Perlinos iš miego išlindo iš medžio išvartos ir suurzgė. Prie jo priėjo nepažystamas vienišius Murziakailis. Melsvakailis dar kartą įspėjamai suurzgė ,o Murziakailis nepatenkintas atsitūpė.

Auksine Plunksna atejo,atsitupe salia savo meiles ir nuosirdziai pazvelge i Melsvakaili.

Iš pradžių Melsvakailis neatsiminė sesers vardo nes buvo labai nustebęs. Tada atsargiai priėjo prie jos ir apuostė. Tada atsiminė jos vardą ir nsutebęs sušuko:
-Auksine Plunsna! Ką tu čia darai?
Tarė jis ir įtariai pasižiūrėjo į kitą vienišių.

Kate tyliai sumurke.
-Matai,tas vienisus salia kurio sedziu yra Murziakailis. Karta su juo susitikusi ji pamilau...Susitikusi su juo vel as ji beprotiskai isimylejau,kad net klana galeciau palikti...Man buvo labai skaudu pabegti is tos vietos kur gimiau,augau...Ir atbegusi pas savo meile as tapau vienise...
Auksine Plunksna prisiglaude prie Murziakailio.