Miškelis

- Niekas au ir nevadovauja,- atšovė jis kiek piktokai ir viliojančiai kartu, o paskui užmetė akį į atėjūnus

Vėluma pažvelgė į Kivį ir išpūtė akis.

Kivis tapo neutralus ir švininėm kojom išėjo.


Tuo pačiu metu pro šaly lėkė Speigo pėdutė ir sustojo lyg įbesta:
-TU! - sušnypštė ant žveris - prsisimeni Kaitrą? Nami myžniau ji grįžo!

Vėluma sukrėsta nulydėjo Kivį akimis.

- Man nerūpi kvaiŠA,- PURKŠTELĖJO jis

Vėluma įsidėmėjusi Žvėrį, nubėgo paskui Kivį.

Ji santūriai šyptelėjo:
-na manau mano tėvui rūpės. Pūkui - pabrėžė ji paskutinį žodį

jis pažvelgė įžūliai į katę
- PŪkas ne kaitros tėvas, o tavo,- šiurkščia atrėžė ir ignoruodamas ją užsilipo ant medžio

Vėluma grįžo ir atsitūpė.

-Jis myli mane vienodai, - tarė. - nabet jei bijai... jei bijai ne mano bėdos.

- KAs bijotu tokios lepšiukės kaip tu?- kandžiai tarė.- ir žinok, su tavim slabake aš nekovočiau tik dėl to, akd nenoriu susipykt su Pūku

- Tu pažysti Pūką,- Išsižiojo katė.

-Ir kaip Amžinatelsė šerkšnė su tavim susidėjo - įkando ji jam

Jis krūptelėjo dėl jos tų žodžių. Katinas atsakė Vėlumai:
- Pažįstu Pūką,- paskui atsisuko į naglybę,- tai ne tavo reikalas mulke

- Kaip?,- Ji išsigandusi susigūžė.

-Gal ir nemano. bet jei nori žinot tai kažkodėl tavęs, vėpla, ten nebuvo. Net nežinai kur ji palaidota. - kačiukė apsisuko ir nuėjo

- mano draugas nuo mažumės,- atsakė nekreipdamas dėmesio į ją

Ji išlemeno:
- Juk nepasakosi apie mane..?

- O...- katinas jau norėjo klaust, bet dar nespėjęs parodyt klausmo intonacijos suurzgė,- o jeigu papasakosiu???

- Mačiau daug vietų, kur galėčiau nukristi,- Dramiškai tarė.

- Manęs nejaudina,- ironiškai purkštelėjo,- o šiaip ar taip, kuom tau jis toks svarbus?

-jis mano tėvas.

- tuoemt kodėl bijai, kad papasakosiu jam?

- Nes aš pabėgau iš kalno,- Šaltai tarė.

Jis išsišiepė
- geras. Prieš tai nė nežinojau, ką apie tave jam reiktų sakyt, o dabar laisvai galiu ta padaryt,- prunkštelėjo.